| pagoniškoji, su krikštu prasideda kultūros nuosmukis, kurio vienas iš pavidalų ir yra polonizacija. Apskritai krikštas ir civilizacija buvo primesti Lietuvai ir išvedė ją iš savaiminio, unikalaus raidos kelio. Nesunku pastebėti, kad šiai baltofilinei koncepcijai atstovavo ir lenkiškai rašę Lietuvos istorikai „litvinai” Teodoras Narbutas ir Juozapas Ignotas Kraszevskis.
Jau Joachimas Lelewelis XIII-XIV a. Lietuvos istorijoje įžvelgė esminį rusų civilizacijos vaidmenį: ji būtų „prarijusi” žemesnę pagonišką lietuvių civilizaciją, jei ši nebūtų po Krėvos sutarties ir krikšto patekusi į lenkų civilizacijos glėbį. Tokia tezė labai tiko rusų monarchistinei ir slavofilinei istoriografijai. N. Ustrialovas jau 1839 m., svarstydamas klausimą, kokį vaidmenį Rusijos istorijoje turi užimti LDK,12 pareiškė, kad negalima žiūrėti į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją – tai tikros rusų žemės. Tuo pagrindu M. O. Kojalovičius ir I. D. Beliajevas jau rašė tik Rusijos „Šiaurės-Vakarų krašto” istorijas13. Jų manymu, rusų civilizacija turėjo tokią svarbią reikšmę, nes iki Krėvos unijos Lietuvoje galima kalbėti tik apie rusų civilizaciją, jog net lietuvių tautinė tapatybė „ištirpsta”. Lietuviai ir rusai yra lyg ir viena tauta. XIII-XIV a. LDK politikos tikslas buvo apginti Rytų Europą nuo lotyniškumo ir germanizacijos. Krėvos sutartis išveda Lietuvą iš tikrojo, rusiškojo kelio, nuveda į lenkišką prabangą ir anarchiją. Taigi ir rusų, ir lenkų romantinė ir net baltofilinė istoriografija sutarė: Lietuva yra dviejų civilizacijų – rusiškosios ir lenkiškosios – kovos laukas. Šitame kontekste visai originalią versiją pateikia iki šiol iš dalies užmirštas ir ne tik lenkų, bet ir lietuvių istoriografijos deramai neįvertintas Juzefo Jaroszewicziaus veikalas.14 J. Jaroszewiczius pirmasis istoriografijoje į Lietuvą pažvelgė ne kaip į civilizacijų kovos objektą, o kaip į civilizaciją kuriantį subjektą. Jis neneigė lenkų ir rusų civilizacijos reikšmės Lietuvos istorijoje, tačiau, skirtingai nei ligi tol buvusiose tradicijose, Lietuva Jaroszewicziaus kūryboje pati balansuoja tarp šių dviejų civilizacijų. Lietuva, sukūrusi valstybę, visą laiką žengė civilizacijos progreso keliu: ikikrikščionišku etapu labiau mokydamasi iš rusų, po krikščionybės įvedimo – iš lenkų. Tačiau jau XVI amžius pateikia savaiminės lietuvių civilizacijos reiškinį – Lietuvos Statutus. Tai aukščiausia Lietuvos civilizacijos pakilimo apraiška. Būtent įstatymų leidimas, anot J. Jaroszewicziaus, įtikino Europą, jog Lietuva atsisakė barbarystės ir savo civilizacija prilygo Lenkijai. Iki tol visų krypčių istoriografija Lietuvoje matė tik lenkų civilizaciją, o Jaroszewiczius – politinę ir įvairiakalbę Lietuvos kultūrą. Kaip tik tokia kultūra sudaro Lietuvos civilizacijos „aukso amžiaus”, t. y. XVI, amžiaus turinį. Be to, Jaroszewiczius pirmas sureikšmino Reformacijos ir lietuviškos kultūros programos (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas) vaidmenį: XVII-XVIII a. civilizacijos pobū- |
dizainas ir programavimas giriaus