Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Centro valdyba, svarstydama vyriausybės ir Seimo nuostatas būsimo universiteto atžvilgiu, 1922 m. sausio 15 d. sušaukė visuomenės, mokslo ir moksleivijos atstovų susirinkimą. Išklausę pranešimą apie antruoju skaitymu priimtą universiteto statutą nusprendė, kad toks universitetas ne tik nebus kraštui naudingas, bet kultūros atžvilgiu bus tiesiog pragaištingas⁷⁹. Susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurią įteikti Steigiamojo seimo prezidiumui ir Ministrų kabinetui įgaliojo daktarą J. Šliupą, daktarą Radzvicką, B. Žygelį, A. Busilą ir S. Volfą. Rezoliucijoje teigiama, „kad visos universiteto statuto pataisos ir tie straipsniai, kurie varžo universiteto statutą būtų trečiuoju skaitymu išmesti ir kad filosofija būtų laisva nuo teologijos fakulteto globos; kad universitetas būtų įsteigtas ne vėliau kaip šių metų sausio mėnesį su visais statute numatytais fakultetais; <…> kad prie universiteto būtų sudarytas stipendijų fondas, kad palengvintų neturingam Lietuvos jaunimui Aukštąjį mokslą įsigyti.“⁸⁰

Rezoliuciją pasirašė 35 organizacijų atstovai. Be anksčiau minėtų organizacijų, dar pasirašė „Varpo“ bendrovės, „Aušrininkų“, Socialdemokratų, Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų partijų, „Lietuvos ūkininko“, „Naujienų“, „Socialdemokrato“, „Varpo“ redakcijų atstovai⁸¹. Pasirašiusieji rezoliuciją kvietė visus, kam brangi mokslo laisvė, budėti ir kelti savo griežtą protesto balsą, kad būtų apginta nuo klerikalizmo pasikėsinimo Lietuvos aukštoji mokykla, jos laisvė ir autonomija⁸². 1922 m. sausio 16 d. susirinkimo deleguotus atstovus priėmė Steigiamojo seimo vicepirmininkas kunigas J. Staugaitis. Sausio 19 d. krikščionių demokratų blokas, atsakydamas į tokią visuomeninių organizacijų rezoliuciją, rašė: „Lietuvos piliečiai, rinkdami į minėtą seimą atstovus, atsižiūrėdami į renkamų atstovų partijų programas, pasisakė tiesiogiai, kokiais pamatais norėtų matyti sutvarkytą Lietuvą. Lietuvos visuomenė <…> pavedė jai (Lietuvos krikščionių demokratų partijai) Lietuvos kūrimo darbą, jos programos pagrindais – būtent krikščionybės ir demokratijos pagrindais.“⁸³

1922 m. sausio pabaigoje visuomenės atstovai (Technikų draugijos inžinierius J. Šimoliūnas, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Centro valdybos narys B. Žygelis, Aukštųjų kursų Gamtos skyriaus klausytojų atstovas M. Neuronis ir Matematikos-fizikos skyriaus atstovas Z. Žemaitis), kalbėdami Steigiamojo seimo Švietimo komisijoje, nurodė, kad Švietimo ministerija visai nesiskaito su visuomenės nuomone ir rengiasi steigti tik Teologijos, Humanitarinį ir Medicinos fakultetus⁸⁴.

Aukštųjų kursų dėstytojai prof. E. Volteris, Z. Žemaitis, A. Janulaitis ir kt. aktyviai dalyvavo svarstant universiteto statutą. 1922 m. vasario 10 d. A. Janulaitis, analizuodamas universiteto statutą, nurodė, kad „kuriant universitetą, reikėtų aiškiai numatyti tikslą, ko iš jo norima sulaukti ir ta mintis turėtų eiti per visą statutą. <…> Pačioj pradžioj pažymėta, jog universitetas autonominė mokslo ir mokymo įstaiga. Jei taip būtų tai nebūtų nė šitokio teologijos fakulteto, visai kitaip atrodytų filosofijos fakultetas. Negali būti autonomijos ir mokslo lais-

__________________________________________________

79 LVA. F. 1078, ap. 2, b. 131, l. 208.

80 Ten pat, l. 211.

81 Kaune organizacijų protestas universiteto klausimu // Mokykla ir gyvenimas. 1922, Nr. 1(16), p. 49.

82 Ten pat.

83 Universiteto klausimu // Lietuva, 1922, sausio 19.

84 B. Žygelis. Lietuvos..., p. 9.

85 A. Janulaitis. Mūsų universiteto Statutas // Lietuva, 1922, vasario 10.