1.1492-1660 m. minties sekuliarizacija Europoje, išsivadavimas iš integracinių procesų; 2. 1660-1780 m. šiaurės protestantiškų valstybių dinamiškumą lyginant su katalikiškais pietų Europos kraštais ir 3.1786-1850 m. absoliutizmo, egoizmo ir revoliucijų laikas. J. Lelevelis vertino istoriją kaip žmonijos pažangos kelią. Šio progreso pagrindinis stimulas - įgimtas žmonių noras tobulėti. Todėl jis ir siekė nustatyti, kas padėjo žmonėms tobulėti ir kas trukdė jų aktyvumui. Kiekvienoje tautoje jis ieškojo moralinių ir politinių žmonių veiklos sąlygų. Visiškaas kū­rybinių jėgų atsipalaidavimas, anot jo, buvo galimas tik politinės ir minties laisvės sąlygomis. Despotizmas ir pa­vergimas stabdė pažangą ir sudarė sąlygas žmonių pasyvumui.

J. Lelevelis sukūrė originalią teoriją apie skirtingus feodalizmo raidos kelius: Vakarų šalyse buvo didesnė Romos imperijos įtaka, ir kur vystėsi alodinė sistema (žemės nuosavybės sistema), o per ją atėjo ir feodalizmo triumfas su asmenine priklausomybe ir tarnybomis. Rytų Europoje dėl vėlesnės ten civilizacijos pasiliko ilgiau "bendruomenis žemės valdymas". Tai buvo antipodas feodalizmui. Feodalizmas atsirado Rytų Europoje vėliau, per senjorine vasalinę sistemą, t. y. valstybės žemių ir žmonių dalijimą vasalams.

Kita jo visuotinės istorijos koncepcija buvo apie religines ir politines kovas XVI a., padidėjusį merkantilizmą XVII a. ir ankstyvąsias revoliucijas. Jis skyrė daug dėmesio Reformacijos pergalei Vokietijos ir Skandinavijos ša­lyse, kurios po to nuėjo spartesniu ūkinės raidos keliu negu tos šalys (Ispanija, Austrija, Lenkija), kur laimėjo kontrreformacija. J. Lelevelis neigė absoliutizmą kaip politinę santvarką su jo egoizmu, pagimdžiusiu revoliucijas.

J. Lelevelis buvo europinio masto istorikas, išplėtęs istorijos proceso supratimą į materialinę ir dvasinę tautų kultūrą, istorijos šaltinių apimtį, panaudojo jų lyginamąjį ir tipologinį metodus. Jo mokslinė veikla ir darbai susi­laukė europinio pripažinimo. J. Lelevelio dėka Vilnius tapo plačiai žinomas kaip istorijos mokslo centras ir šiuo požiūriu aplenkė Varšuvą. J. Lelevelis įtraukė į visuotinės istorijos kursą Lenkijos ir Lietuvos istorijas. Pastarųjų istorijos kursų universitete dar nebuvo. J. Lelevelis rašė mokslo darbus iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos ir parengė jų sintetinius kursus.

Originali jo pažiūra į Lenkijos istoriją. Jis išskyrė tris Lenkijos istorijos periodus: 1. Nuo Vladislovo Lokietkos iki Jogailaičių dinastijos pabaigos XIV-XVI a., t. y. trijų šimtmečių Lenkijos žydėjimo laikotarpis. Kas būdinga šiam periodui? Karalius, anot jo, savo valdžia vienijo provincijas (Mozūriją, Prūsiją, Livoniją, federaciją su Lietuva), įsigalėjo