joje, bet surinkta tik apie 13 tūkst.⁶⁶  Lietuvių darbininkų nesuviliojo net spaudoje aprašytos gana palankios dirbantiesiems Vokietijoje suteikiamos sąlygos⁶⁷.

1943 m. pradžioje, vermachtui pralaimėjus Stalingrado mūšį, Vokietija buvo priversta įtempti visas jėgas ir visus turimus išteklius naudoti karo reikalams. Visi galintys kariauti vokiečių vyrai buvo siunčiami į frontą, dėl to labai padidėjo svetimšalių darbininkų poreikis. Buvo sudarytos lietuviškosios mobilizacijos komisijos, kurios kartu su vokiečių mobilizaciniais štabais apskrityse privalėjo vykdyti 1919–1924 m. gimusių vyrų mobilizaciją darbams reiche ir į kariuomenę. Ostlando reichskomisariato III skyriaus duomenimis, nuo 1943 m. kovo iki rugpjūčio civiliniams reikalams buvo sumobilizuota
13 715, o karo reikalams – 15 410 žmonių (iš viso 29 125). Lietuvių administracijos duomenimis, iki 1943 m. spalio 11 d. buvo pašaukta registruotis 104 tūkst. žmonių, iš jų paimta į kariuomenę ir darbams 10 608 vyrai ir 1 087 moterys⁶⁸. 

Bendrieji okupacinės valdžios įstaigų išleisti parėdymai dėl darbo prievolės įvedimo visiems gyventojams ir visoms šiuo reikalu priemonėms, kaip jau buvo minėta, apėmė ir jaunimą, kartu ir besimokantį. Tačiau tuo nesitenkindami, okupantai vokiečiai į vidurinį mokslą bebaigiantį ir aukštosiose mokyklose studijuojantį jaunimą kreipė ypatingą dėmesį. Jų nuomone, tokį jaunimą, kaip nacionalinės inteligentijos pakaitalą, buvo svarbu atplėšti nuo tautos ir hitlerinio režimo sąlygomis įskiepyti jam paklusnumo okupantams dvasią. Todėl iš visų abiturientų, o 1943 m. kovą uždarius aukštąsias mokyklas ir iš visų studentų buvo reikalaujama atlikti darbo prievolę vadinamojoje reicho darbo tarnyboje Vokietijoje. Šiuo reikalu 1942 m. rugpjūčio 27 d. darbo ir socialinių reikalų generalinio tarėjo „Potvarkiu dėl darbo tarnybos prievolės įvedimo abiturientams Lietuvos generalinėje srityje“, išleistu susitarus su generalkomisaru Lietuvai, abiejų lyčių 1921–1924 metais gimę abiturientai, kurie vidurinę mokyklą baigė 1942 metais ar anksčiau, įpareigojami atlikti vienerių metų darbo prievolę reicho darbo tarnyboje Vokietijoje. Tam visi abiejų lyčių abiturientai privalėjo
registruotis arbeitsamtuose arba pas miestų burmistrus ir valsčių viršaičius. Tiktai abiturientai, pripažinti netinkamais reicho darbo tarnybai, jos vietoje privalėjo atlikti vienerių metų pagalbinę darbo tarnybą vietinėse įstaigose arba įmonėse. Reicho darbo tarnybos nebuvo reikalaujama taip pat iš abiturientų,
tarnaujančių vokiečių kariuomenėje arba pagalbiniuose savisaugos daliniuose. Nevykdantiems minėtų įpareigojimų grėsė bausmė – ne mažiau kaip dveji metai darbų priverčiamojo darbo stovyklose, jeigu pagal reichsministro užimtiems Rytų kraštams 1942 m. vasario 17 d. parėdymą jie nebuvo užsitraukę sunkesnės bausmės. Reichsministro užimtiems Rytų kraštams 1942 m. vasario 17 d. parėdymu numatyta bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas arba mirties bausmė⁶⁹.

Ypač intensyviai darbams į Vokietiją buvo vežama 1943 m. birželį. Iš Vokietijos buvo atsiųsta 300 darbo jėgos verbuotojų. Buvo sudarytas Vyriausiasis darbo jėgos tvarkymo Lietuvoje štabas ir apygardų štabai. Iš Kauno apygardos buvo numatyta išvežti 12 543 žmones, iš Šiaulių apygardos – 11 948, iš Panevėžio apy-

 ___

 66 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 375–376.

 67 Žr.: Ką turi žinoti Vokietijoj dirbdamas lietuvis // Į Laisvę. 1942, liepos 13, Nr. 160 (321), p. 2.

 68 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 376–377.

 69 Bulavas A. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 138–139; LCVA. F. R – 625, ap. 1, b. 51, l. 18.