Docentas, humanitarinių mokslų daktaras

Vilniaus universiteto

Istorijos fakulteto

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Tel.: 268 72 88, +370 614 162 92

El. paštas: nerijus.sepetys@if.vu.lt

Lietuvos kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą svarbų – tegu ir išorinį, bet neginčytinai teigiamą – vaidmenį vaidino Rusija, iškilusi kaip savarankiškas politinis subjektas. Žinia, pačioje Rusijoje „nacionalinis atgimimas“ buvo kur kas silpnesnis, prasidėjo sunkiau ir vėliau nei Baltijos šalyse, o ir jose įsisiūbavusių procesų buvo gerokai pastūmėtas. Žiūrint šiandienos žvilgsniu, netgi sunku išvesti aiškią takoskyrą tarp demokratinės Rusijos „atsikūrimo“ ir SSRS žlugimo procesų, nes ir čia, ir čia pirmaisiais smuikais griežė „partijos ir vyriausybės“ aukštieji funkcionieriai. Tačiau Lietuvos požiūriu, ypač po Sausio 13-osios, aiškiai atskirai nuo Sovietų Sąjungos (Gorbačiovo ir jį supančių jėgos struktūrų, „centro“) jau egzistavo ir nebe tiek sovietinė, kiek demokratinė Rusija, reprezentuojama Boriso Jelcino. Šitokį (vis dar „Tarybų Federacinės Socialistinės“) Rusijos atskirumą teisiškai užfiksavo 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir RTFSR Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis, buvusi labai svarbi ne tik tarptautinio pripažinimo de jure stokojusiai Lietuvai, bet ir apskritai aiškaus tarptautinio statuso neturinčiai Rusijai. Tiesa, jau po mėnesio kilęs „pučas“ šią situaciją radikaliai pakeitė, ir nuo 1991-ųjų rudens nebe tik Lietuvai, likusiam pasauliui, bet ir buvusios Sovietijos gyventojams žodis „Maskva“ ėmė žymėti nebe pasaulinio komunizmo citadelę ar „daugianacionalinę Tarybų Sąjungą“, o naująją Rusiją. SSRS kone per keletą savaičių tapo praeitimi, kaip viena iš pasibaigusių sudėtingos Rusijos pergyventos istorijos epochų. Tačiau naujosios Rusijos kūrėjai bent viena koja liko stovėti toje sovietinėje praeityje, tad Rusijos santykis su politine dabartimi ir oficialioje valstybės doktrinoje, ir absoliučios daugumos rusų savimonėje, ir santykiuose su likusiu pasauliu (pirmiausia „posovietinės erdvės“ šalimis, o ypač „buvusiomis sovietinėmis respublikomis“) tapo dviprasmis, ar tiksliau – dialektinis. Tai reiškia, kad noriai ir lengvai tapusi SSRS teisių (ir netgi dalies įsipareigojimų) perėmėja, Rusija taip pat lengvai atsisakė prisiimti atsakomybę už nusikalstamus ir neteisėtus SSRS išorės veiksmus1, ką ir kalbėti apie daugiamilijonines aukas, naikinimus, griovimus

---

1 Fredén L. Shadows of the Past in Russia and the Baltic Countries // Russia in Global Affairs, 2005, July–September, http://eng.globalaffairs.ru