Vietinio Lietuvos monarcho titulatūros formavimasis buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos tėvoninio monarcho Jogailos titulatūra, nubrėžusia viršutinę ribą – aukščiausiasis valdovas. Pirmieji titulai apibūdina Vytautą kaip sritinį kunigaikštį su teritorinėmis valdomis. Atgavus tėvoniją po Astravos sutarties jo titulas supanašėja su Kęstučio titulu – Trakai sugrįžta į Kęstutaičių dinastijos rankas ir titulatūrą. Nors formaliai Jogaila Astravos sutartimi ir nesuteikė Vytautui didžiojo kunigaikščio titulo, tačiau pastarojo savarankiška ir sėkminga politika leido jam jaustis vienvaldžiu Lietuvos monarchu. Tvarkydamas vidaus reikalus, Vytautas nesibodėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu rusiškuose raštuose (Lentelė Nr. 1). Didėjant Vytauto galiai jis perkelia didžiakunigaikštišką titulą ir į vokiškąją titulatūrą. Juk 1396 m. sudarytos paliaubos su Ordinu, vėliau preliminarinė taika Gardine, o Salyno suvažiavime Vytautas net buvo pavadintas karaliumi. Tačiau rusų kalba rašyti aktai yra skirti tik vietiniam naudojimui, o diplomatiniams santykiams su Vakarais buvo naudojama daugiausia lotynų kalba. Jau Gedimino laiškai rašyti popiežiui, domininkonų ir pranciškonų ordinų viršininkams ir Hanzos miestams buvo rašyti lotyniškai.⁸⁶ Ryšiams su Vokiečių ir Livonijos ordinais buvo naudojama ir vokiečių kalba. Tačiau santykiai su Ordinu tai tik vienas siauras kanalas su užsieniu. Todėl ir Vytauto titulavimasis didžiuoju vokiškuose aktuose yra skirtas tik santykiams su Ordinu. Visos sutartys, oficialūs aktai ar tarptautinės sutartys buvo sudaromos lotynų kalba. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių antspaudų legendos taip pat rašomos lotyniškai. Lotynų kalba – tai aukščiausio diplomatinio lygio kalba. Todėl lotyniškas Vytauto dokumentas, kuriame jis tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu 1396 m. yra ypač svarbus. Šiuo aktu, galime teigti, Vytautas pirmą kartą oficialiai tituluojasi didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Iki 1396 m. Vytautas laikėsi Astravos sutarties jam suteikto statuso, o nuo 1396 m. jis peržengė Astravos sutarties jam nustatytas ribas. Jo politinės aspiracijos ir turima reali valdžia įgauna naują pavidalą, išreikštą savarankiško Lietuvos valdovo – didžiojo kunigaikščio titulu.

⁸⁶ Gedimino laiškai. – Vilnius, 1966. – Nr. 3, 4, 5, 6. – P. 29-35, 37-45, 47-51, 51-57, etc.