| kurių žemės ūkio produktų kontingentai, kurių dydį J. Friedmanas vadino savo šalies valios išraiška. Buvo numatyta ir tai, kad jei Lietuva išvardytų prekių neįvežtų kaip buvo susitarta (atskirais mėnesiais), tai Čekoslovakija nepaisytų savo įsipareigojimų dėl suteiktų kontingentų. Visų kitų prekių importo galimybės Lietuvai liko galioti tokios, kokios buvo numatytos ir kitoms valstybėms46 . Tiesa, Čekoslovakijos atstovai griežtai atsisakė pasirašyti bet kokį susitarimą, kad ir slaptą47.
Pasiuntinys J. Aukštuolis, atsiskaitydamas už derybų eigą, D. Zauniui pripažino, kad lietuvių galimybės bet ką išsiderėti nebuvo didelės, o rezultatą komentavo taip: „Pripažįstant esamas Čekoslovakijos sąlygas, susidaro įspūdžio, kad mes esam išgavę maximum“48. Nors J. Aukštuolis pats dalyvavo šiose derybose, apibūdindamas derybų eigą ir rezultatus buvo linkęs juos vertinti gana kritiškai: „Jei Prahos susitarimas įvyko, tai ne vien mūsų delegacijos sumanumo bei pastangų, bet ir Škodos koncerno įtakos agrarams dėka. Jei susitarimo rezultatus tenka kvalifikuoti, kaip laimėjimą, tai to laimėjimo būta diplomatinio, tariant, buvo paveikta ne tiek realia jėga, kiek psichologiniu momentu“49.
Praėjus mėnesiui po derybų baigties J. Norkaičiui teko kalbėtis su Čekoslovakijos chargé d’affaires M. Niederle, kuriam pareikšta, jog Lietuvos oficialieji asmenys derybų rezultatų nelaiko tenkinančiais ir mano, kad Čekoslovakijos įsipareigojimų priėmimas – tik mažas Lietuvos ir Čekoslovakijos santykių gerinimo žingsnis į priekį50.
Lietuvos ir Čekoslovakijos
susitarimai dėl prekybos ryšių plėtros 1933–1937 metais
1932 m. lapkritį įvykusios derybos buvo tarsi naujas Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybos santykių raidos atskaitos taškas. Iki 1936 m. susiklostė tradicija – Lietuvos delegacija kartą per metus atvykdavo į Prahą ir derybų metu būdavo susitariama dėl prekybos kitais metais51. Kiekvienose derybose Lietuvos delegacijos atstovai pateikdavo norimų įvežti prekių kiekius, o Čekoslovakijos vyriausybės nariai, atsižvelgdami į esamas sąlygas, juos svarstydavo ir sutarimo būdu būdavo nustatomi kontingentai. Visos derybos iki pat 1938 m. baigdavosi žodiniu susitarimu, o susitartus įvežamų prekių kiekius, S. Kuzminsko žodžiais, kiekvienos delegacijos pirmininkas pasižymėdavo savo užrašų knygelėje52. Labiausiai raštiško susitarimo vengė Čekoslovakijos atstovai53, o kadangi jis nebuvo pasirašomas, tai reiškė, jog
___
46 Derybų protokolas 1932 11 15 // AMZV. IV sekcia, 920.
47 J. Aukštuolis šią situaciją apibūdino taip: „Čekoslovakai negalėjo duoti šį pasižadėjimą raštu, nei pasirašyti bendrą protokolą, nei sudaryti kokio slapto susitarimo, nes tai grėstų sukelti pretenzijas iš kitų šalių pusės. Tebuvo nutarta susitarimą užprotokoluoti kiekvienai šaliai pas save“.
J. Aukštuolio pranešimas ministrui D. Zauniui
1932 11 17 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 108, l. 28.
48 Ten pat, l. 31.
49 J. Aukštuolio pranešimas Ekonomikos departamento direktoriui 1933 03 25 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 109,
l. 160.
„Agrarais“ buvo vadinama pati įtakingiausia Čekoslovakijos parlamente Agrarinė partija.
50 M. Niederlės pranešimas ČR URM 1932 12 03 // AMZV. IV sekcia, 920, č. 237/32-duv.
51 Reikėtų pažymėti, kad abiejų šalių delegacijų sudėtis kito labai nedaug.
52 S. Kuzminsko ataskaita 1934 04 23 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 109, l. 120.
53 J. Friedmanas Lietuvos delegacijos atstovams yra ne kartą pabrėžęs, jog Čekoslovakija nenori įsipareigoti ir konkrečiais skaičiais, nes tai galėtų atsiliepti deryboms su kitomis šalimis.
Pasiuntinio J. Aukštuolio slaptas pranešimas LR URM 1934 04 19 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 108, l. 2. |
dizainas ir programavimas giriaus