| pasiuntinys stengiasi išsamiai pranešti savo vyriausybei apie svarbiausius politinius įvykius ir tendencijas šalyje, kur jis akredituotas, remdamasis ne tik ir ne tiek spauda, kiek pokalbiais su politikais, žurnalistais bei kitais įtakingais asmenimis. Panašios neoficialios informacijos kiekybė ir kokybė priklauso nuo keleto faktorių. Pirma, nuo atstovaujamos valstybės politinio bei ekonominio potencialo, kitaip tariant, jos svarbos pasaulyje. Aišku, kad JAV ar Prancūzijos ambasadorių galimybės šiuo atžvilgiu nepalyginamai didesnės už Lietuvos pasiuntinio. Antra, nuo diplomato intelekto, komunikabilumo ir paprasčiausio landumo. Trečia, nuo to, kiek laiko diplomatas dirba. Užmegzti geresnius ryšius su jos spaudos atstovais, parlamentarais, verslininkais, valstybininkais reikia nemažai mėnesių ar net metų.
P.Klimas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotiniu Prancūzijoje 1925 m. gegužės mėn. Tad pirmaisiais savo darbo Paryžiuje metais kontaktų negalėjo būti daug, konfidencialių informatorių Lietuvos pasiuntinys tikriausiai neturėjo. Jo tarptautinės politikos analizė paremta nuomonėmis, cirkuliavusiomis plačiuosiuose Paryžiaus diplomatų ir žurnalistų sluoksniuose. Ir čia savotiška staigmena: kai kurie vertinimai, atrodo, tarsi paimti iš šiuolaikinių istorijos vadovėlių, kada žinoma ne tik tolesnė įvykių eiga, bet ir įvairios slaptosios jų spyruoklės.
Štai 1925 m. spalio 24 d. pranešime, įvardintame „Dėl Locarno sutarties“ rašoma: „Dar žymesnių reperkusijų Locarno sutartis galės įnešti į Rytų Europos konsteliacijas. Tatai prancūzų opinija jau dabar numato ir ne be pagrindo. Jeigu Čekai ir slovakai yra palyginti ramūs, nes jie neturi konflikto su Vokietija ir savo žemes gavo iš Austrijos dalybų, Lenkai, priešingai, laukia presijos dėl Dancingo koridoriaus ir Silezijos sienų revizijos. Juo labiau, kad Prancūzai apsirūpinę Reino krante taip pat Anglijos garantijomis, bet turėdami sunkenybių, finansinių ir kolonialinių, vargu ar bus taip griežtai pasiryžę žūt būt laikyti Lenkijos revindikacijos“[i]
1926 m. spalio 27 d. pranešime sakoma, jog „iš aukštų ir arti prie Prancūzijos politikos stovinčių sferų esu patyręs“, kad jeigu „Lenkija nesugebės sutvarkyti savo santykių su Vokietija ir Rusija, tai numatoma, kad Prancūzija bet kokio Lenkijos konflikto atveju su Rusais ir Vokiečiais, nors ir nenutrauksianti savo aljanso, tačiau paliksianti Lenkiją jos pačios atsakomybei ir likimui“[ii]. 1939 m. rugsėjį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš tikrųjų Prancūzija ir Didžioji Britanija, nors ir paskelbusios karą nacistinei Vokietijai, faktiškai paliko likimo valiai Lenkiją, kuri „nesugebėjo sutvarkyti savo santykių su Vokietija ir Rusija“. Ji buvo nukariauta ir pasidalyta pagal Molotovo – Ribentropo pakto slaptuosius protokolus.
[i] Lietuvos valstybinis archyvas (LVA). F. 383. Ap. 7. B. 556. L. 29.
[ii] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 556. L. 29. |
dizainas ir programavimas giriaus