giausia dėmesio skirti būtent tam¹⁶. Be to, kartais šio diskurso kontekste būdavo naudojami konceptai, kuriuos reikėtų traktuoti kaip tam tikrą pagrindinių materialistinės dialektikos dėsnių adaptacijos formą¹⁷.  Tokie „atsargūs teoretinimai“ neturėtų stebinti turint omenyje itin nepalankią „politiškai“ svarbiems klausimams svarstyti to meto atmosferą, kai kiekviena drąsesnė įžvalga galėjo būti palaikyta „erezija“. Beje, J. Jurginis ne kartą buvo patyręs tokių kaltinimų sunkumą¹⁸.

Marksistinė schema padiktuoja „Baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje“ tyrimo objektą

Tarp marksistinės teorijos refleksijos įvairiuose J. Jurginio tekstuose ir „Baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje“ yra glaudus ryšys. Šiame veikale istorikas sėkmingai išnaudojo bendriausio marksistinio modelio, aiškinančio istorinį vyksmą kaip nuoseklų progresą, formacinį aspektą (beje, A. Bumblausko nuomone, formacinę schemą apskritai reikėtų laikyti pagrindine idėja explicite J. Jurginio kūryboje¹⁹ ). Taigi, operuodamas marksistiniu formacijų kaitos modeliu, J. Jurginis LDK visuomenės bei ūkio raidos istorijoje įžvelgia esminę – baudžiavos ir feodalizmo santykio²⁰  bei F. Engelso formu-

 ___

 16 Jurginis J. Kada istorija įdomi // Tarybinis mokytojas. 1967, Nr. 16, p. 3.: „Istorijos mokslas labiausiai pasitarnauja žmogui tuo, kad duoda žmonių visuomenės progreso supratimą.“ Jurginis J. Istorija ir poezija // Literatūra ir menas. 1964, Nr. 27, p. 2.: „Istorija siekia išmokyti žmogų žiūrėti į ateitį progresyviai, teoriškai suvokti istorijos procesą (…) gyvenimas eina kylančia linija…“ Jurginis J. Ar mokome istoriškai galvoti? // Tarybinis mokytojas. 1964, Nr. 73, p. 2: „Istorikas turi susidaryti konkrečią įrodymų sistemą apie istorinio proceso neišvengiamumą, apie pasikeitimų eilės dėsningumą.“ Čia reikėtų pažymėti, jog marksistinis istorijos progreso akcentas J. Jurginio diskurse kartais pasirodo labai nelauktai ir kiek dirbtinokai. Pavyzdžiui, pasakodamas „Gimtojo krašto“ žurnalistui apie kolektyvinį darbą „Vilniaus miesto istorija“ J. Jurginis yra pareiškęs: „Tautos, valstybės, miesto, tuo labiau sostinės istorija savo žiniomis ir jų pateikimo forma kelia skaitytojo pilietinį ir tautinį sąmoningumą, brandina jo pasaulėžiūrą, o pasaulėžiūra, progreso dėsnių supratimas yra dvasinės kultūros ir politikos pagrindas.“ (Į „Gimtojo krašto“ klausimus atsako Juozas Jurginis // Gimtasis kraštas. 1969, Nr. 30, p. 6).

 17 J. Jurginio tekstuose yra priešybių vienybės ir kovos dėsnio refleksijos apraiškų, pavyzdžiui: Jurginis J. Kai kurie Lietuvos TSR istorijos dėstymo klausimai // Tarybinis mokytojas. 1956, Nr. 49, p. 2: „Marksizmas – leninizmas moko, kad svarbiausia jėga, sprendžiančia progresyvų visuomenės vystymąsi, yra materialinių gėrybių gamybos būdas, jame vykstantieji pasikeitimai. Progreso nešėju yra priešakinė klasė, stojanti prieš konservatyviąsias, reakcines visuomenės jėgas, sulaikančias visuomenės vystymąsi kylančia linija. Progreso, kaip ir bet kurio vystymosi pagrindą sudaro priešybių kova, surišta su seno atmirimu ir naujo kilimu.“

 18 Žr. 3 nuorodą.

 19 Bumblauskas A. Ar būta marksizmo, p, 394; Bumblauskas A. Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje, p, 116. Šį A. Bumblausko teiginį savo ruožtu galime pailiustruoti keletu J. Jurginio tezių, kurios patvirtina minėtos įžvalgos pagrįstumą: „Priešingai buržuazinėms teorijoms, marksistinis-lenininis istorijos mokslas į visuomenės istoriją žiūri kaip į liaudies masių istoriją, kaip į progresyvų procesą, kurį sudaro visuomeninių – ekonominių formacijų keitimasis.“ (Jurginis J. Istorija. // Mažoji tarybinė enciklopedija. 1969, t. 1, p. 649). Taip pat.: „…visuomenės pažangą, pasireiškiančią socialinių-ekonominių formacijų pasikeitimu, tiria istorija.“ (Jurginis J. Kas yra istorija? // Mokslas ir gyvenimas. 1966, Nr. 12, p. 9). Taip pat: „Istorijos procesui ir visuomenės pažangai suprasti ypač pasitarnauja perėjimo iš vienos visuomeninės formacijos į kitą laikotarpiai…“ (Jurginis J. Istorijos mokslo raida // Mokslas ir gyvenimas. 1981, Nr. 1, p. 29). Tačiau svarbiausiu argumentu formacinės teorijos, kaip pagrindinės idėjos explicite J. Jurginio diskurse, labui reikėtų laikyti šio mokslininko straipsnį „Lietuvos TSR istorijos periodizacijos klausimai“ (Jurginis J. Tarybinė mokykla. 1950, Nr. 1, p. 33–36), kuriame jis bandė sukonstruoti nevienareikšmių vertinimų sukėlusį formacinį Lietuvos istorijos modelį.

 20 „Baudžiavos panaikinimas sudarė skiriamąją ribą tarp feodalinės ir kapitalistinės visuomeninių-ekonominių formacijų. Baudžiava buvo pagrindinis feodalizmo ramstis. Kyla klausimas, ar baudžiavos istorija yra tuo pačiu feodalizmo pradžios ir įsigalėjimo istorija, ar tik vieno jo laikotarpio istorija?“ (Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 10).