Šiame santykyje išryškėja ir taikių misijų protegavimas į Rytų Europos kraštus. Tiek federacinė, aplink imperiją besivienijančių valstybių idėja, tiek krikščionio požiūris į sielos išganymą sudarė sąlygas plisti tik taikioms misijoms. Jų taikingumą išduoda ne tik misionieriai – gerais darbais Dievo šlovei norį laimėti amžinąjį gyvenimą ne tik sau, bet ir nekrikštams, bet ir pati krikščioniškoji pasaulėžiūra. Misionieriai aiškiai rėmėsi ankstesnių misijų, vykdytų Šiaurės Vokietijoje, praktika. Šv. Brunonas net prisiėmė sau antrąjį vienuolišką vardą aiškiai apeliuodamas į šv. Bonifaco, vadinamojo Vokietijos apaštalo, vykdytą misijų veiklą. Šv. Bonifacas tapo Vokietijos apaštalu, o netrukus šv. Adalbertas-Vaitiekus buvo pavadintas slavų apaštalu. Tokiu apaštalu troško būti ir šv. Brunonas Kverfurtietis.

Kita vertus, misionieriai buvo vykdomos renovatio politikos įrankiai, o kartu vieni iš jos pagrindėjų. Vadinasi, spręsti apie taikias misijas iš to, ar misionierių lydėjo ginkluoti tarnai (kariai) ar ne – neteisinga. Turime konstatuoti ir tai, jog pirmųjų misionierių mirtis baltų žemėse ir Lenkijoje⁴⁴ nesukėlė jokio pykčio protrūkio, nepagreitino Kryžiaus žygių ir jų idėjos plėtotės. Atvirkščiai, iš tolimesnių Otono III veiksmų, žuvus Vaitiekui, aiškėja, kad ši mirtis tik paskatino dar labiau, su didesniu uolumu atnaujinti imperiją, skatinti tolimesnes misijas, o ne imtis karo veiksmų⁴⁵. Karo veiksmai prasidės gerokai vėliau. Jie pirmiausia siejasi su pakitusia Katalikų bažnyčios būsena po Dictatus papae paskelbimo, pakitusia pasaulėžiūra ir įvykiais Šventojoje Žemėje, dėl kurių ir buvo pradėtas pirmasis Kryžiaus žygis.

Kitas klausimas, ar renovatio politikos vykdytos taikiosios misijos buvo tik atseit karingos ir ekspansyvios Bažnyčios istorijos epizodas. Jeigu manysime, jog renovatio politika tebuvo atsitiktinė (kas labai abejotina), o ankstyvųjų viduramžių Bažnyčia iki tol vykdė karinio pobūdžio misijas, tuomet Otono III vykdytos misijos vertintinos kaip epizodinės. Kadangi ankstyvaisiais viduramžiais vykdytos misijos buvo taikaus pobūdžio (net ir saksų kontekste), galime daryti išvadą, jog ir Otono renovatio politikos vykdytos taikiosios misijos nebuvo epizodas. Apskritai čia galime išskirti kelis svarbius niuansus, pastebimus tyrinėjant taikių ir karinių misijų raišką:

1) Tie autoriai, kurie daugiau ar mažiau bando pagrįsti Bažnyčios ekspansyvumo ar karingumo bruožus dar ankstyvųjų viduramžių epochoje, remiasi ne pačiomis misijomis ir jų pavyzdžiais, bet samprotauja apie šventojo karo prieš Bažnyčios priešus (ar jie būtų krikščionys, eretikai, saracėnai ar pagonys) idėjos raidą, jos ištakų ieškodami evangelijose ar apskritai Šv. Rašte⁴⁶ (mes neteigiame, kad tokių ištakų Šv. Rašte nesama). Kiti konstatuoja vadinamojo teisingo karo transformaciją į šventąjį karą arba krikščionių karuose su nekrikštais normanais ar saracėnais įžvelgia Kryžiaus žygių prototipus⁴⁷. Tokiu būdu daromas įspūdis, jog ir misijos „teisingo“ ir „švento“ karo su Bažnyčios priešais fone nebuvusios taikingos. Bet pažvelgus į ankstyvųjų viduramžių vadinamuosius Bažnyčios priešus (jie faktiškai tiek pat buvo priešai ir krikščioniškoms valstybėms, ir valstybėlėms) pirmiausia krinta į akis kova su musulmonais Iberijos pusiasalyje ir įvairiose Viduržemio jūros salose (įskaitant Siciliją ir pietinę Apeninų dalį) bei su normanais, plėšusiais šiaurės vakarų bei šiaurės pietų Galijos žemes ir Apeninų

________________________________________________

44 Lenkijos atveju turime omenyje minėtų penkių benediktinų žūtį 1003 metais. Įdomu tai, jog po jų žūties popiežius į misijų arkivyskupus įšventino šv. Brunoną Kverfurtietį.

45 Sužinojęs, jog šv. Vaitiekus žuvo, Otonas III pradėjo piligrimišką kelionę po šventas Italijos vietas. Paskui, perėjęs Alpes, ėmėsi konkrečių imperijos atnaujinimo ir plėtimo žingsnių: atvykęs į Gniezną įsteigė nepriklausomą Gniezno metropoliją, o vėliau – ir Vengrijos metropoliją. Be to, Vengrijos valdovas buvo karūnuotas karaliumi ir tai tiesiogiai sankcionavo pats Otonas III.