| nesuvokimu, kad „eksperto“ vaidmuo laidose ar filmuose nereiškia paskaitų skaitymo ex cathedra pasitelkus metodines priemones33. Tokio nesupratimo padarinys – filmo ar laidos enciklopediškumas, žodžio primatas (neišnaudojamos kino bei televizijos kaip medijų galimybės), statiškumo įspūdis ir galiausiai istorijos nuobodumas34. Nieko keista, kad po tokių atvejų Vakarų kine ir televizijoje tarp šių priemonių specialistų įsivyravo nuomonė, kad vaizdų seka neturi būti pertraukiama nuobodžia mokslininko kalba tiesiai į kamerą35. Lietuvos audiovizualinės komunikacijos specialistams ir istorikams perdėm susikoncentravus į faktografiškumą, gaunama faktografinė audiovizualinė istorija, kurioje pagrindinis informacijos šaltinis – tai istorijos mokslo metodais gautos žinios apie praeitį, t. y. santykinai „patikima“ informacija, kurią komentuoja istorikai ar kitų sričių specialistai36. Istorikai neretai yra ir šio tipo dokumentinių filmų ar teminių laidų konsultantai. Faktografinio pobūdžio produkcija dažnai pasižymi probleminio mąstymo stoka, faktų, skaičių, pavardžių kratiniu, kurį vargu ar gali įsiminti žiūrovas. Taigi į ekraną paprasčiausiai mėginama per-
___
33 Žr.: Stolte D. Geschichte als Programmauftrag // Geschichte im Fernsehen, S. 25; Starkey D., Souden D. Geschichte im Fernsehen in Grossbritannien // Idem,
S. 341; Schmidt-Sinns D. Zeitgeschichte im Bild nach vier Jahrzenten. Überlegungen zum Projekt // W. Becker,
S. Quandt. Das Fernsehen als Vermittler von Geschichtsbewusstsein. Bundeszentrale für politische Bildung, 1991, S. 22; Herlihy D. Am I a Camera? // The American Historical Review. Vol. 93, no 5 (Dec., 1988), p. 1190.
34 Minėto pobūdžio „paskaitų“ išvystame ne viename dokumentiniame Lietuvos filme ar laidoje. Pavyzdžiu gali būti filmas „Aisčiai“ (LTV, rež. J. Sabolius, op.
G. Zalieckas ir kt., 1995), kuris konstruojamas remiantis „duobių principu“ – kalbinami archeologai, stovintys šalia perkasų ar jose. Specialistai pasakoja apie tiriamus kapinynus ar pilkapynus, radinius detalizuodami net numeriais ir kiekiais. Archeologų lūpomis ištariama daugybė kapinynų ir pilkapynų pavadinimų, išsamiau neaiškinama archeologinė terminija (laivinių kovos kirvių kultūra, virvelinės keramikos žmonės ir pan.), derinant ją su radinių muziejų ekspocijų salėse demonstravimu, „nesusilydo“ į vieną visumą – Lietuvos proistorės vaizdinį, o lieka tik atskirybių kratinys. Žinoma, šiuo ir kitais „paskaitų skaitymo“ atvejais kaltė tenka ne tik prie kameros neįpratusiems specialistams, bet ir režisieriams, dirbantiems pagal, režisieriaus Algimanto Galinio terminais, ikistanislavskišką sceninio dramaturginio veiksmo sistemą, atėjusią iš XIX a.: „Jokio veiksmo, jokių siekiamybių, jokios dramatinės įtampos“ (Galinis A. Kokia tebėra ir kokia galėtų būti Lietuvos televizija // Kultūros barai. 2000, Nr. 6, p. 6.).
35 Žr.: Marwick A. Geschichte in den modernen Medien, S. 159.
36 Tiesa, Lietuvos televizijos laidose specialistai ne visuomet pateikia moksliškai korektišką informaciją. Pastebima kraštutinė tendencija, kai akademinės bendruomenės atstovai, prisitaikydami prie publikos, ima supaprastinti istoriją, pavyzdžiui, aiškina praeitį pasitelkdami pseudofilosofinius ar psichologinius kriterijus. Kaip istorijos tokios intepretacijos pavyzdį galima paminėti LTV kurto ciklo „Atmintis“ 1996 m. laidą, skirtą prieškario Lietuvos generolui Pranui Liatukui (aut. A. Laurinavičius). Joje pagrindinis informacinis „svoris“ tenka Vytauto Didžiojo karo muziejaus istoriko Arvydo Pociūno komentarams, kuris karininko veiksmus aiškina psichologiškai. Klausantis specialisto kalbų paaiškėja, kad Liatuko elgesį lėmė tai žemaitiškos, tai aukštaitiškos, tai tiesiog lietuviškos charakterio savybės. „Mes, turbūt, žinome, kad generolas yra gimęs Žemaitijoje (…). Žinoma, ta visa Žemaitijos atmosfera, kuri jį supo, ir tas žemaitiškas, turbūt, charakteris jam buvo būdingas ir reikėtų pasakyti tai, kad šitas charakteris kaip tik pasirodė, turbūt, ruošiant operaciją sunaikinant bermontininkus Lietuvoje.“ Kalbėdamas apie Liatuko poziciją 20-aisiais metais kareivių sukilimo Aukštojoje Panemunėje atžvilgiu, istorikas šios personalijos elgseną aiškina jau aukštaitiško charakterio apraiškomis ir „tikro lietuvio“ savybėmis: „Ir štai čia matosi dar vienas charakterio būdas (...). Pasirodė ne tik žemaitiškas charakteris, bet, galbūt sakyčiau, dalis aukštaitiško kažkokio tai charakterio. (…) Jis žinojo, kad yra ruošiama operacija (…), bet jis norėjo, kad nebūtų pralietas kraujas savų kareivių. (…) ir jis kada nuvažiavo į Aukštąją Panemunę, žinoma, jis susitiko su sukilėliais, bet tuojau buvo suimtas ir uždarytas į daboklę (...). Reikia, turbūt, suprasti taip – jisai suprato kaip tikras lietuvis: „Aš norėjau padaryti, kad tas sukilimas įvyktų be jokio susišaudymo, kad kareiviai sudėtų ginklus“. Jis, turbūt, taip suprato. Tačiau jam nepasisekė. Kaip sąžiningas, doras lietuvis paprasčiausiai sekančią dieną, 23 vasario, jis paduoda pareiškimą atsistatydinimui.“ Žodžiu, specialistas Liatuko atkaklumą aiškina žemaitišku charakteriu, rezervuotą laikyseną – aukštaitišku būdu, o atsistatydinimą – kaip „tikro“ lietuvio, kuriam būdingas tam tikrų dorybių rinkinys, poelgį. Vargu ar toks „lankstus“ aiškinimo būdas tinka istorikui profesionalui. |
dizainas ir programavimas giriaus