Jurijui Andropovui esant KGB vadovu (1967–1982 m.), prasidėjo naujas sovietinio saugumo veiklos etapas. Ši institucija sustiprėjo ir atgavo prarastas pozicijas šalies viduje ir tarptautinėje arenoje. Su J. Andropovu siejamas naujas kovos su antisovietiniu judėjimu laikotarpis, kai fizinio poveikio priemones nustelbia psichologinio spaudimo priemonės. Be to, 1982 metais jis tapo SSRS vadovu. Dėl tokios įspūdingos karjeros ir kontroversiškos veiklos J. Andropovo asmenybė istoriografijoje yra ne mažiau populiari nei kiti SSRS politiniai veikėjai.

Sergejaus Čertoprudo (žurnalisto) knyga „Ąķäšīļīā č ŹĆĮ“ įdomi ne tiek dėl J. Andropovo ar KGB veiklos analizės, kiek istoriografiniu požiūriu, kaip atskleidžianti tam tikras Rusijos šiuolaikinės istoriografijos tendencijas. Pozityvus KGB vertinimas, disidentinio judėjimo persekiojimo pateisinimas susijęs su atgimstančiu pozityviu sovietinės santvarkos vertinimu.

Autorius siekia apibūdinti šio sovietinio veikėjo asmenybę, išskirti svarbiausius jo gyvenimo etapus. Tačiau daugiausia dėmesio skiriama jo kovai dėl aukščiausiosios valdžios ir jo, kaip KGB vadovo, veiklai. Pateikdamas visuomenei mažai žinomus J. Andropovo gyvenimo ir veiklos faktus, autorius siekia „įminti jo mįslę“, nes visuomenė nedaug žino apie J. Andropovą. Visuomenėje yra susiformavę keli vienas kitam prieštaraujantys J. Andropovo įvaizdžiai. Vieni jį laiko liberaliu, išsilavinusiu, intelektualiu, o kiti – intrigantu, karjeristu. Derėtų priminti, kad jį teigiamai vertino užsieniečiai, nes jiems buvo pateikiamas tam tikras J. Andropovo įvaizdis, ir KGB pareigūnai, o asmeniška jį pažinoję, pavyzdžiui, jo asmeninis gydytojas, vertino neigiamai. Tai atsiminimais, įvairiais atsiliepimais ir moksliniais veikalais paremtas darbas. Autorius, remdamasis šaltiniais, tik pateikia faktus ir vengia daryti išvadas, tarsi siekia nuo jų atsiriboti (kas jam ne visada pavyksta), ir tai menkina šios knygos vertę. Todėl tai aprašomojo, bet ne kritinio analitinio pobūdžio veikalas.

Autorius nuo pat knygos pradžios bando suintriguoti skaitytoją, pateikdamas nežinomų
J. Andropovo gyvenimo faktų, asmeninio gyvenimo detalių, tokių kaip kilmė (žydų kilmės ir ne iš proletariato sluoksnio, kas buvo bandoma nuslėpti), dvi santuokos, gana santūrūs santykiai su vaikais, pomėgiai, buitis. Ne mažiau kontroversiška jo politinė veikla ir kelias link aukščiausių valdžios postų. Antrojo pasaulinio karo metais jis vadovavo diversinėms grupėms Karelijoje, to vėliau viešai išsižadėjo, be to, pats vengė eiti į karą. Jam būnant pasiuntiniu Vengrijoje 1956 metais, įvyko SSRS invazija į šią šalį ir, kaip pažymi autorius, jo pozicija turėjo įtakos SSRS veiksmams. Kovoje dėl valdžios išryškėjo neigiamos J. Andropovo charakterio savybės – klasta, laviravimas tarp skirtingų politinių jėgų, lengvas pozicijų keitimas, intrigos, paslaptingos jo konkurentų mirtys. Jau nuvertus N. Chruščio-