tur, bet vietos pirkliai. Pradininkas buvo Klaipėdos pirklys F. Štantynas (Friedrich Wilhelm Stantien). Netoli Priekulės esančiame sklype jis ieškojo gintaro. 1857 m. F. Štantyno iniciatyva Klaipėdoje buvo įsteigtas konsorciumas gintaro gavybai organizuoti. Firma pasivadino Stantien & Becker, jos pajininkais tapo keletas Klaipėdos ir Gdansko pirklių40. Buvo toliau eksploatuojamas sklypas prie Priekulės, tačiau gintaro klodai ten buvo menki. Tuo metu Prūsijos valdžios potvarkiu buvo gilinamas Kuršių marių far-
vateris prie Juodkrantės. Ten 1855, 1858, 1860–1861 m. žemsiurbės ties viena įlanka iškėlė iš marių dugno nemaža gintaro41. Verslininkai priėjo išvadą, kad plonas gintaro sluoksnis Priekulės sklype turi tęstis tolyn marių dugnu link maždaug tame pačiame lygyje esančios Juodkrantės. Mažomis rankinėmis žemsemėmis pradėję gintaro paieškas mariose įsitikino, kad gintaro prie Juodkrantės esama42. 1861 m. liepą Stantien & Becker pateikė Prūsijos vyriausybei pasiūlymą: firma savo lėšomis atliks maždaug 4000 markių per metus kainavusius farvaterio ties Juodkrante gilinimo darbus ir net primokės po 30 markių už kiekvieną darbo dieną – o už tai jai turės atitekti visas iškastas gintaras. 1862 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta 6 metus turėjusi galioti sutartis. Pagal ją firma turėjo mokėti po 30 markių už kiekvieną darbo dieną, 6 žemsiurbės privalėjo dirbti mažiausiai 30 dienų per metus43. Netrukus prasidėjo sutarties sąlygų koregavimai. Jau 1863 m. Stantien & Becker paprašė padidinti gavybos plotą, ir nuo tol privalėjo mokėti po
45 markes už darbo dieną. 1864 m. buvo leista naudoti 12 žemsiurbių, dienos mokestis padidėjo iki 75 markių. 1868 m. valdžia sudarė su firma naują sutartį: buvo dar labiau išplėsti gavybos plotai ir padidintas žemsiurbių skaičius, už tai verslininkai įsipareigojo iki 1874 m. kasdien mokėti 601,5 markės ir dirbti mažiausiai 60 dienų per metus44.

Vis dėlto didžiulis įmonės pelnas paskatino Prūsijos vyriausybę dar kartą keisti sutarties sąlygas. Nuo 1870 m. Stantien & Becker turėjo mokėti metinį gintaro gavybos plotų nuomos mokestį. 1870 m. jis sudarė 225 000, 1874 m. –
213 000, 1877 m. – 215 600, o nuo 1882 m. – 200 000 markių45.

Pramoninė gintaro gavyba Juodkrantėje tęsėsi iki 1891 m. Tais metais buvo nutraukta gavyba žemsiurbėmis, o 1892 m. – ir nardymas su narų įranga46. Veiklos metais tai buvo ne tik stambiausia Klaipėdos krašte, bet ir viena didžiausių visoje provincijoje įmonė47. Prie kasyklos veikė mašinų ir katilų gamykla, laivų statykla (čia buvo remontuojamos bei statomos naujos žemsiurbės), metalo liejykla. 1887 m. gintaro kasyklą aptarnavo 23 garinės žemsiurbės,
4 siurblinės, 6 garlaiviai48. Amžininko liudijimu, 1890 m. sezono metu darbavosi 21 žemsiurbė, 7 garlaiviai bei 500 darbininkų49. Beje, įvairūs šaltiniai ir autoriai nurodo įvairius čia

---

40 Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S. 264–265. Moritz Becker buvo smulkus Klaipėdos pirklys, F. Štantyno priimtas dalininku.

41 Willoweit G. Der Bernstein im Memelland // Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 23, S. 275.

42 Glagau O. Per Rytprūsių Sacharą // Lietuvininkai. Vilnius, 1970, p. 307, 309.

43 Willoweit G. Der Bernstein im Memelland,
S. 275.

44 Ten pat.

45 Ten pat, p. 275–276.

46 Ten pat, p. 276. Beje, kai kurie autoriai teigia, kad gintaras Juodkrantėje pramoniniu būdu buvo kasamas iki 1899 m. ir kad tais metais Stantien & Becker pardavė valstybei gintaro gavybos Rytprūsiuose teises. Žr.
Mager F. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen
Nehrung. Königsberg, 1938, S. 221; Andrée K. Bau und Entstehung der Kurischen Nehrung // Die Kurische
Nehrung. Reprint von 1932. Leer, 1989, S. 17.

47 Bezzenberger A. Kurische Nehrung und ihre Bewohner. Stuttgart, 1889, S. 290.

48 Puronas V., min. veik., p. 119.

49 Kalvaitis V. Lietuwiszkų wardų klėtele. Tilžėje, 1910, p. 3.