Vienas mano bičiulis dailininkas tuo metu paprašė mane sudaryti senosios Lietuvos ginklo pergalių sąrašą – jis norėjo sukurti medalius šiems mūšiams atminti. Taip sąraše lengvai atsirado Žalgiris ir kitos pergalės prieš Vokiečių ordiną, Orša ir Ula – prieš Maskvą, pergalės prieš Aukso ordą, osmanus ir švedus. Dailininkas negalėjo patikėti, kad man nepavyko į šį sąrašą įtraukti mūšio, o juo labiau laimėto, su Lenkija. Jis negalėjo patikėti, kad kelis senosios istorijos šimtmečius Lietuva ir Lenkija buvo jei ne visada draugės, tai bent jau visada sąjungininkės.

Štai tokiame kontekste reikėjo atkurti diplomatinius santykius ir politikams natūraliai atrodė, kad istorija ir istorikai tik trukdo spręsti dabarties problemas. Tačiau tiek lenkų, tiek lietuvių istorinė mintis nestovėjo vietoje. Pamažu į atmintį grįžo žymiojo lenkų išeivijos istoriko Oskaro Haleckio kurta Vidurio ar Vidurio Rytų Europos koncepcija2, komunizmo epochoje tapusi antikomunistinių pažiūrų šaltiniu Milanui Kunderai ar Czesławui Miłoszui, o žlugus komunizmui – pradėta laisvai plėtoti Lenkijoje Jerzy’o Kloczowskio ir kitų, o Lietuvoje – Edvardo Gudavičiaus. Šis istorikas Vidurio Europos regione matė europeizacijos procesus, kurie po krikšto įtraukė ir Lietuvą. Iš šios koncepcijos aiškėjo, kad Lenkija tapo kanalu, kuriuo Lietuva pagaliau pasiekė Europą, o tai reiškia, kad Lenkija jau anksčiau buvo suvaidinusi „lango į Europą“ vaidmenį, tačiau šio lango sąskaita buvo senosios Lietuvos kultūros polonizacija. Ši koncepcija nebeleido žiūrėti į Lenkiją kaip į Lietuvos nelaimių šaltinį, o į Lietuvos lenkus – kaip į svetimkūnį Lietuvos visuomenėje ir kultūroje. To nebuvo įmanoma padaryti tol, kol vyraujantis Lietuvos kultūros istorijos modelis rėmėsi į baltofilines Simono Daukanto ar lituanocentrines Adolfo Šapokos koncepcijas. Kol 1385 metai buvo laikomi Lietuvos nelaimių pradžia, tol Lietuvos lenkams, o ir kitoms tautoms, nuoseklios vietos Lietuvos kultūros panoramoje negalėjo būti. Viena iš E. Gudavičiaus koncepcijos išvadų: lenkai Lietuvos istorijoje suvaidino tą vaidmenį, kurį kitose Vidurio Europos šalyse suvaidino vokiečiai. Iš viso to išplaukia viena labai svarbi lietuvių istorinei perspektyvai tezė – lenkakalbės kultūros formos dar nebūtinai laikytinos Lenkijos kultūros dalimi.

Įvairiais pavidalais plėtojosi ir lenkų istorinė mintis. Grįžo į atmintį Jerzy Giedroyco bei Juliuszo Mieroszewskio3 Paryžiaus „Kultūroje“ formuota geopolitinio ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) regiono koncepcija, teikianti pagrindus naujiems Lenkijos ir jos rytinių kaimynų santykiams ir pamažu keičianti stereotipines iš Romano Dmowskio ir Juzefo Pilsudskio laikų einančias formules. Paminėsime tik vieną – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriniu subjektiškumu po Liublino unijos, o ypač po Gegužės trečiosios konstitucijos abejojo ne tik dalis lenkų, bet ir lietuvių istorikų. Ir štai būtent garbusis Juliuszas Bardachas4 padaro lietuvių savigarbai daugiau nei patys lietuviai – giliai sureikšmina Konstitucijos pataisą „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“, sugrąžinantį valstybės dualizmą ir Lietuvos subjektiškumą ir nutiesiantį kelią į Lietuvos savarankiškumą XX amžiuje.

Vis dėlto istorikams ir atminties politikai yra dar daug ką veikti. Juk polonizacijos, kaip euro-

---

 2 O. Halecki. Limits and Divisions of European History. New York, 1950 (vok.: O. Halecki: Europa. Grenzen und Gliederung seiner Geschichte. Darmstadt, 1957; lenk.: O. Halecki. Historia Europy – jej granice i podziały. Lublin, 1994 ); O. Halecki. Borderlands of Western Civilization. New York, 1952 (vok.: O. Halecki. Grenzraum des Abendlandes. Eine Geschichte Ostmitteleuropas. Salzburg, 1956).

 3 Juliusz Mieroszewski. Rosyjski „kompleks Polski“ i obszar ULB, in: Juliusz Mieroszewski, Finał klasycznej Europy, Wybrał, opracował i wstępem opatrzył Rafał Habielski, Lublin 1997, s. 352–361.

 4 J. Bardach. O Rzeczpospolitą Obojga Narodów. Warszawa, 1998.