1. Dėl lietuvių karių tautinio sąjūdžio ir karinių dalinių organizavimo Rusijoje 1917–1919 metais

Ieškant Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimosi ištakų, žvilgsnis visų pirma krypsta į Rusijos armiją, į kurios eiles Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo mobilizuota dešimtys tūkstančių lietuvių vyrų. Permainingai vykstant rusų ir vokiečių armijų karinėms operacijoms, jau 1915 m. rudenį kai kuriems lietuvių veikėjams bei karininkams (K. Škirpai ir kt.) gimė mintis kurti Rusijoje tautinę lietuvių kariuomenę. Tačiau realesnės galimybės šiai idėjai ten įgyvendinti susidarė tik po 1917 m. Vasario revoliucijos. Esant visuotiniam politiniam pakilimui ir tarp karių išsiplėtus tautiniam sąjūdžiui Rusijoje įvyko du lietuvių karių suvažiavimai, buvo įkurta didelė karių sąjunga, suformuoti keturi pėstininkų batalionai, kavalerijos divizionas bei keletas kitų smulkesnių užuomazginių karinių formuočių ir parengtas atskiros visų kariuomenės ginklų rūšių divizijos steigimo projektas. Nors įsigalėjus bolševikų diktatūrai Rusijoje susikūrusioms lietuvių tautinėms karinėms dalims nepavyko organizuotai su ginklu grįžti į tėvynę ir jos buvo išblaškytos, tačiau atliktas darbas nežuvo. Daugelis lietuvių karių, grįžę į atsikuriančią Lietuvą, stojo savanoriais į čia steigiamus karinius dalinius, sudarydami jų branduolius.

Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (karo ir suirutės, 1917 m. spalį įvykusio ginkluoto bolševikų perversmo, pilietinio karo ir kt.) Rusijoje buvo sunaikinta daug vertingų to meto lietuvių karių organizacijų ir karinių dalinių veiklą atspindinčių archyvinių dokumentų. Palyginti nedaug jų tepateko į Lietuvą. Šiuo metu tie dokumentai saugomi Centriniame valstybės archyve, Mokslų akademijos bibliotekoje ir kt.

Iš pačių pirmųjų darbų šia tema paminėtina dar 1917 m. Petrograde itin sunkiomis sąlygomis išleista nedidelė (14 p.) knygelė¹, kurioje randame vertingų duomenų apie pirmąjį lietuvių karių suvažiavimą Rusijoje ir jame priimtus nutarimus.

Pagrindinis šaltinis šiai problemai tyrinėti yra 1917–1918 m. Rusijoje ėjusi lietuvių periodinė spauda. Ypač išskirtinas Lietuvių karių sąjungos Centro vykdomojo komiteto savaitraštis „Laisvas žodis“, ėjęs maždaug 1000 egzempliorių tiražu. Šis karininkų L. Natkevičiaus, J. Giedraičio ir J. Mikuckio, karo valdininko P. Gužo ir kareivio J. Stašelio redaguotas savaitraštis pasirodė Rygoje 1917 m. liepos 13 d. Vokiečiams užėmus Rygą, „Laisvas žodis“nustojo eiti. Jį pakeitė to paties komiteto šapirografu leidžiamas laikraštėlis „Karpilkomo žinios“, kurio teišėjo 4 numeriai. Tų pačių metų lapkričio 14-ąją „Laisvo žodžio“ leidimas buvo atgaivintas ir savaitraštis ėjo iki 1918 m. vasario 3 d. Bolševikams jį uždarius, lietuvių karių revoliucinis komitetas pradėjo leisti savaitraštį „Kareivis socialistas“. Išleidus tris numerius, šis savaitraštis, neįgijęs populiarumo tarp lietuvių karių, sunyko.

Lietuvių karių gyvenimu rūpinosi ir Rusijoje veikusių partijų bei organizacijų spauda, kaip antai: demokratinės tautos laisvės santaros – „Santara“, socialistų liaudininkų – „Naujoji Lietuva“, tautos pažangos – „Lietuvių balsas“, liaudies sąjungos – „Vadas“, revoliucinių socialdemokratų – „Tiesa“ ir kt. Laikraštis „Santara“ 1917 m. išleido du priedo „Laisvės karininkas“ numerius.

Minėtoje spaudoje buvo išspausdinta nemažai to meto įvykių tiesioginių dalyvių – visuomenės veikėjų, karių ir kt. – publikacijų, atspindinčių karių padėtį ir veiklą įvairiuose frontuose bei užnugario įgulose, organiza

___________________________________________________

1 Pirmojo organizuoto Rusų Armijos Lietuvių karininkų suvažiavimo posėdžių (1917 05 25–29) nutarimai ir medžiaga. Petrapilis, 1917.