| galima kelti ir tyrinėti atskirai, radosi jau 1988 m., vos tik Sąjūdžiui formaliai perėjus į „opoziciją“ po nesėkmingosios LSSR AS 10-osios sesijos lapkričio 17–18 d. Reaguodama į AS atsisakymą net svarstyti suvereniteto deklaraciją, lapkričio 20 d. Seimo taryba išplėstiniame posėdyje priėmė „moralinės nepriklausomybės pareiškimą“35, kuriame greta kitų dalykų buvo pažymėta, jog Sąjūdis numato pateikti Lietuvos visuomenei svarstyti ir įvertinti Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį 1940 m. faktą ir jo pasekmes. Vėlesniuose Sąjūdžio Seimo ar tarybos dokumentuose, kaip minėta, ne kartą kalbama apie sandėrį ir aneksiją kaip apie priežastį ir pasekmę, ir tai veikiausiai sietina su pusiau sąmoningu noru susikurti kuo didesnį istorinį ir moralinį kreditą prieš SSRS imant teisiškai įvertinti Paktą su visais protokolais. Tačiau iš svarbiausių Sąjūdžio dokumentų matyti, kad bręsta politinis sąmoningumas, kurio vedamoji mintis – Nepriklausomybę atkurti ir iškovoti turime patys, laikydamiesi teisės ir tiesos, o ne išgauti nuolaidžiavimais ar reikalavimais iš SSRS. Antai minėtoje lūžinėje 1989 m. vasario 16 LPS Seimo deklaracijoje aneksijos klausimas jau siejamas ne su ištakomis – protokolais, o su „tebegaliojančiu aneksijos nepripažinimu“, irgi, beje, nuo pat pradžių pagrįstu ne slaptųjų sandėrių, o SSRS veiksmų 1940 m. vasarą kaip neteisėtos ir nusikalstamos okupacijos ir aneksijos įvertinimu. Ypač Sąjūdžio santykio su praeities interpretavimu pokytis justi nuo 1989 m. vasaros, sudarius LDS komisiją ir paaiškėjus, kad sovietų lyderiai daugiau ar mažiau patenkins minimalius „pribaltų“ reikalavimus dėl Molotovo–Ribbentropo pakto. Štai birželio 18 d. Sąjūdžio Seimo penktojoje sesijoje buvo priimtas labai svarbus pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo raidos, kur susiejami okupacijos ir aneksijos padarinių, SSRS kariuomenės išvedimo ir stabilaus Nepriklausomybės atkūrimo klausimai. Tačiau jau liepos 12 d. Sąjūdis, remdamasis, beje, tuo pačiu Seimo pareiškimu, sušaukė Lietuvos partijų ir organizacijų konsultacinį susirinkimą, priėmusį peticijos (dėl Molotovo–Ribbentropo pakto padarinių panaikinimo) parašams rinkti tekstą, iš esmės atitinkantį LLL dar prieš porą metų skelbtus reikalavimus, kurių esmė – SSRS pati, išvesdama kariuomenę ir suteikdama tautoms apsisprendimo teisę, turinti „grąžinti“ atimtąją Nepriklausomybę. Pasak postmarksistinių tyrinėtojų, tai rodę, kad Sąjūdis „dar tik ieško kelių į Nepriklausomybę“36. Tačiau ir anuomet tuojau kilo Sąjūdžio „mokslinių inteligentų“ nepasitenkinimo tiek nuo Sąjūdžio veiklos atitolusiais SSRS AS deputatais, tiek dėl to ypač sustiprėjusiais „Kauno radikalais“ banga, išsiliejusi liepos 21 d. LTSR MA institutų atstovų pasirašytu kreipimusi į Sąjūdžio seimą ir jo tarybą, raginančiu įsivesti tvarką ir partinę drausmę37. Ir vis dėlto parašų rinkimo akcija buvo labiau moralinė duoklė tvirtoms nepriklausomybės nuostatoms, o ne apgalvotas politinis žingsnis pakeliui į Nepriklausomybės atkūrimą. Tuo tarpsniu svarbiausi dalykai buvo ne tiek Sąjūdžio lyderių aktyvumo susilpnėjimas (Vytautas Landsbergis tą vasarą ilgai viešėjo JAV), Kauno radikalų įtakos didėjimas ar politinis blaškymasis, o stiprėjanti autonomijos, savarankiško veikimo patirtis (net ir SSRS LDS), suvokimas, kad laisvę teks atsikovoti patiems, ir ypač politinio mąstymo branda, pasireiškusi ir
______________________________________
32 Meissner B. Op. cit., S. 479.
33 Aleksandrov V. Op. cit., S. 80–81: taip esą buvo galima perimti prarastą iniciatyvą, ir „pribaltai“ būtų turėję laukti ir savo veiksmus planuoti atsižvelgdami į naujos komisijos darbo tempą ir ypač rezultatus. T. p. plg. Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija. Vilnius, 1997, p. 142 ir t. t.
34 Taip formuluoja: Meissner B. Die staatliche Kontinuität und völkerrechtliche Stellung der baltischen Länder // idem, Die Baltische Staaten im weltpolitischen und völkerrechtlichen Wandel: Beiträge 1954–1994. Hamburg, 1995, S. 232.
35 Žr. Atgimimas, 1988, lapkričio 22.
36 Žr. Blažytė D. ir kt. Op. cit., p. 178. |
dizainas ir programavimas giriaus