Įvadas
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o tų pačių metų lapkričio 11 d. ir patvirtinus pirmąją, prof. A. Voldemaro vadovaujamą, vyriausybę, Lietuva pasuko naujo gyvenimo keliu. Visame krašte buvo pradėtos kurti valstybės institucijos. Ateities perspektyva kėlė Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savo jėgomis bei sugebėjimais ir laisvo, geresnio gyvenimo viltį.
Nepaisant tuometinių didžiųjų pasaulio valstybių pareiškimų dėl tautų laisvės ir teisės pačioms lemti savo politinę ateitį, greit paaiškėjo, kad tikrieji jų interesai gerokai skyrėsi nuo skelbiamų šūkių. 1919 m. pradžioje prasidėjusi Paryžiaus Taikos konferencija oficialiai Lietuvos delegacijos net nepripažino. Tuo tarpu istoriniai Lietuvos kaimynai nebuvo geranoriškai nusiteikę lietuvių tautos interesų atžvilgiu ir brandino planus ją pavergti.
Lietuvos vyriausybiniai sluoksniai, klodami valstybės pamatus, grėsmingai didėjant pavojui suprato, kad pasipriešinti tegali tik tvirta ir gerai ginkluota sava kariuomenė. Tačiau toks supratimas brendo pernelyg lėtai, o pirmieji praktiniai vyriausybės žingsniai kurį laiką buvo neryžtingi, ilgokai „trypčiojant vietoje“.
Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia sutapo su trijų galingų priešų – Sovietų Rusijos, o netrukus ir Lenkijos bei bermontininkų – ginkluotųjų pajėgų veržimusi į Lietuvos žemes. Nors jėgos buvo aiškiai nelygios, bet sparčiai didėjanti ir stiprėjanti, visos tautos aktyviai remiama Lietuvos kariuomenė sugebėjo iki 1920 m. pabaigos trukusiose laisvės kovose vienus priešus sulaikyti, o kitus po lemtingų mūšių iš krašto išvyti. Tai buvo didelis visos lietuvių tautos ir jos ginkluotųjų pajėgų išbandymas, pareikalavęs daug aukų, tačiau apgynęs krašto nepriklausomybę ir leidęs įgyvendinti 1918 m. vasario 16 d. akte užsibrėžtus uždavinius. Iš ano meto įvykių raidos pasisemta nemaža teigiamos patirties ir atkuriant Lietuvos valstybingumą, jos ginkluotąsias pajėgas gerokai pasikeitusiomis sąlygomis po antrosios sovietų okupacijos.
Šio straipsnio tikslas ir yra supažindinti skaitytojus, kaip visi šie itin sudėtingi lietuvių tautos gyvenimo ir jos ginkluotųjų pajėgų raidos procesai atsispindi ikišiolinėje istoriografijoje. |