bia, kad tai „senoji baterija“ (rus. ńņąšą˙ įąņąšå˙). Šis statinys orientuotas rytų kryptimi – į dab. Kalvarijų g. pusę. Iš 1798 m. plano matome, kad šie įrenginiai pastatyti tuščiuose plotuose į vakarus ir šiaurę nuo tuometinės centrinės miesto dalies, kiek aukštesnėse vietose. Siekta artilerijos ugnimi kontroliuoti miesto prieigas. Kas ir kada įrengė šiuos įtvirtinimus, neaišku, norint tai nustatyti, reikia platesnių tyrimų. Yra žinoma, kad redutai buvo naudojami nuo
XVI a. iki Pirmojo pasaulinio karo. „Batarėjos“ prie ozo neaiškus pats planas, sunku priskirti kuriam nors „tipiniam“ lauko fortifikacijos objektui. Galima spėti, kad šie lauko gynybiniai įrenginiai pastatyti XVIII a. antrojoje pusėje ar pabaigoje, galbūt 1794 m. sukilimo metu, mat jie nepažymėti 1737 m. Vilniaus plane. Kitų aptariamus įrenginius mininčių dokumentų aptikti kol kas nepavyko.

Apie XVII a. Vilniuje įrengtus bastioninius gynybinius įtvirtinimus žinome dar palyginti nedaug. Sąlyginai nedaug informacijos apie bastioninius Vilniaus įtvirtinimus bei jų parametrus suteikia ir šių įrenginių vietose vykdyti archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai. Manytume, kad karo inžinieriaus F. Getkanto 1648 m. projekte buvo numatyta apjuosti miestą dvigubu bastioninių įtvirtinimų žiedu. Pirmasis gynybinių pylimų žiedas buvo įrengtas miesto centrinę dalį juosusios gynybinės sienos komplekso priešakyje. Tiksli jo konfigūracija ir atskirų dalių lokalizavimas kol kas nėra aiškus. Šių pylimų buvimą iš dalies patvirtina ir archeologijos duomenys. Į pirmąją bastioninių įtvirtinimų liniją buvo įjungiami ir mūriniai pastatai. XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pradžioje šių pylimų vieta apgyvendinta. Antrasis bastioninių įtvirtinimų žiedas juosė priemiesčius ir pilių prieigas. Tikėtina, kad šis gynybinis žiedas bent iš dalies pakartojo ankstesnės miesto prieigų gynybinės kontrolės sistemos konfigūraciją. Manytume, kad ruošiantis XVII a. vidurio karui su Maskva buvo sumanyta įrengti visiškai Vilnių juosiančią bastioninių įtvirtinimų liniją. Šių darbų, veikiausiai, nebuvo spėta užbaigti. Hipotetines, išlikusiuose planuose nepažymėtas bastioninių įtvirtinimų atkarpas galima lokalizuoti naudojantis laidojimo paminklų (ypač masinių kapų) duomenimis. Dalis XVII–XVIII a. karų ir epidemijų aukų buvo palaidota netoli bastioninių įtvirtinimų, dažniausiai išorinėje (užmiesčio) jų pusėje. Ateities tyrimai parodys, ar masinių kapų kartografavimo metodas, bandant atsekti apytikrį antrojo bastioninio žiedo neišlikusių dalių lokalizavimą, pasiteisina. Bastioniniai įtvirtinimai neatliko svarbaus vaidmens ginant Vilnių nuo Maskvos / Rusijos ir jos sąjungininkų armijos. Iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad okupacinė valdžia tvarkė Vilniaus gynybinius įrenginius, tačiau turime mažai duomenų, kuriuos konkrečiai ir kokiu mastu. Taip pat nėra aišku, kokie bastioninių įtvirtinimų rekonstrukciniai ir statybos darbai buvo atliekami išvadavus Vilnių XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. manome, kad kai kurios antrojo gynybinio žiedo sudedamosos dalys (pvz., vakarinė gynybinė linija istoriniame Pohuliankos priemiestyje, šiaurės vakarinė gynybinė linija Saltoniškėse) įrengtos XVIII a. pradžioje. XVIII a. pabaigoje būta bastioninių gynybinių įtvirtinimų užmiestyje. Deja, istorinės žinios apie juos yra menkos, šių įrenginių natūros tyrimai nebuvo atliekami. Vilniaus bastioniniai įtvirtinimai dar yra prastai ištirti. Tai nulemta keleto priežasčių: šie įtvirtinimai neilgaamžiai, jie dažnai yra atokiau senamiesčio teritorijos ir už valstybės saugomo Vilniaus senojo miesto vietos kultūrinio sluoksnio paplitimo ribos, todėl mažiau tyrinėti istorikų praktikų bei archeologų. Privalu sudaryti tikslinę Vilniaus bastioninių įtvirtinimų programą, kurią vykdant šie Vilniaus ir visos Lietuvos karybos raidą iliustruojantys įrenginiai būtų smulkiau ištirti, parengti jų liekanų apsaugą reglamentuojantys planai ir dokumentai.