rūnavimo ceremonialų aprašymų, vadinamųjų Ordo ad coronandum regem Polonie6, iš karūnos iždo aprašymų, vaizduojamųjų šaltinių (miniatiūrų, raižinių, portretų etc.) ir, be abejo, iš valdovų antspaudų, ypač majestotinių, monetų7. Seniausios lenkų monarcho insignijos atėjo iš Boleslovo I Narsiojo laikų ir, pasak
J. Adamuso bei kitų tyrinėtojų, tai buvo karūna, skeptras, šv. Mauricijaus ieties kopija, vinis iš šv. Kryžiaus, kuri iš pradžių buvo įkalta į ietį, ir Boleslovo I Narsiojo kalavijas8 , lenkiškai vadinamas Szcerbiec9. Krikščioniškuose kraštuose X a. karūnavimo ceremonijos metu dar buvo naudojamos tokios insignijos kaip apsiaustas, žiedas, skeptras etc.10 XIII a., XIV a. ir XV a. karūnavimo ceremonialuose minimos insignijos – kalavijas, karūna, žiedas, skeptras ir lazda (lotyniškai vadinama virga arba baculus)11. Seniausios karaliaus insignijos, be abejonės, yra karūna ir ietis12. Tiesa, ietis vėliau jau nevaidino tokio vaidmens13. Kalavijas taip pat yra viena seniausių insignijų. Nereikia pamiršti, kad įvairiose Ordo galima rasti vis kitokių insignijų, naudotų karūnavimo ceremonijos metu. Pavyzdžiui, XIV a. Lenkijos karalių Ordo kalba apie karaliui įteiktą apsiaustą ir žiedą, o XV a. apie žiedą jau neužsimena14. Žie-
___
6 Dalewski Z. Ceremoniał koronacyjny królów Polskich w XV i początkach XVI wieku // Kwartalnik Historyczny. 1995 (toliau – Dalewski Z. Ceremoniał koronacyjny). Rocznik 102, z. 3–4, p. 37–59; Kutrzeba S. Ordo coronandi regis Poloniae // Archivum Komisji Historycznej (toliau – Kutrzeba S. Ordo coronandi). 1909–1913, t. 11, p. 161–174 (karaliaus karūnavimas) ir p. 212–216 (karalienės karūnavimas).
7 Haczewska B. Insygnia koronacyjne na monetach polskich w okresie rozbicia dzielnicowego // Numus et Historia. Warszawa, 1985, p. 119–129; Piech Z. Mitra książęca w świetle przekazów ikonograficznych od czasów rozbicia dzielnicowego do końca epoki jagiellońskie // Kwartalnik Historii Kultury Materialnej. Warszawa, 1987 (toliau – Piech Z. Mitra książęca). Rocznik 35, Nr. 1, p. 3–48.
8 Adamus J. Insyginia władzy // Słowni starożytności słowiańskich. Wrocław–Warszawa–Kraków, 1964 (toliau – Adamus J. Insyginia władzy), t. 2, p. 284. Ietis taip pat buvo įteikta Steponui I Vengrijos karaliui, taip pat Čekijos – Vaclovui. Le Goff J. Kultura średniowiecznej Europy. Warszawa, 1970, p. 272, 322.
9 Szcerba – lenkiškai reiškia „šukė“, szczierbić – „išmušti šukę“. Pasak legendos, Boleslovo I Narsiojo kalavijas buvo taip pavadintas po šio valdovo žygio į Kijevą, kai jis trenkė savo kalaviju į Kijevo Auksinius vartus. Plačiau apie tai: Gumowski M. Pamiątki po Bolesławie Chrobrym. Szczerbie i Złota Brama. W 900 rocznicę koronacji Bolesława Chrobrego. Poznań, 1925, p. 76–81; Gumowski M. Szczerbiec polski miecz koronacyjny // Małopolskie Studia Historyczne. 1959, t. 2, Nr. 2–3, p. 5–18; Kopera F. Dzieje skarbca koronnego czyli insigniów i klejnotów koronnych Polski. Kraków, 1904 (toliau – Kopera F. Dzieje skarbca koronnego), p. 18–20, 28–32; Kuczyński S. K. O polskim mieczu koronacyjnym // Przegląd Historyczny. Warszawa, 1961 (toliau – Kuczyński S. K. O polskim mieczu koronacyjnym), t. 52, zeszyt 3, p. 562–577. Pats kalavijo pavadinimas Szczerbec atsiranda gana vėlai, apie XIII a. pabaigą ar XIV a. pradžią Didžiosios Lenkijos kronikoje – Monumenta Poloniae Historicae. Lwów, 1872, t. 2, p. 483.
10 Lileyko J. Regalia polskie. Warszawa, 1987, p. 9.
11 Kutrzeba S. Źródła polskiego ceremoniału koronacyjnego // Przegląd Historyczny. Warszawa, 1911 (toliau – Kutrzeba S. Źródła polskiego ceremoniału koronacyjnego), t. 12, zeszyt 3, p. 292.
12 Waitz G. Deutsche Verfassongsgeschichte, t. 3: die Verfassung des frankischen Reichs. Berlin, 1883 (antras leidimas), p. 252–253. Cituota pagal – Kutrzeba S. Źródła polskiego ceremoniału koronacyjnego, t. 12, zeszyt 3, p. 292.
13 Krikščioniškojoje ikonografijoje ietis – tai Kristaus kančios simbolis, šv. Ietis – Lexikon der Christlichen ikonographie. Rom–Freiburg–Basel–Wien, 1990 (toliau – Lexikon), t. 3, p. 14–15. Šv. Ieties istorija prasideda nuo
XI a. Iš pradžių ji buvo relikvijorius, kuriame buvo saugoma vinis iš šv. Kryžiaus. Iš šiaurinės Italijos buvo perkelta į Burgundijos karalystę, o 926 m. atsidūrė Saksų kunigaikščių rankose. Otonų epochoje įgavo politinę reikšmę, o nuo XI a. tapo sakralinės imperatoriaus valdžios simboliu – Le Goff J. Kultura średniowiecznej Europy, p. 272. Pasaulietiniame kontekste ietis neretai tampa valdovo insignija. Ietis, šventa ietis – tai visų pirma imperatoriškos valdžios simbolis. Be to, ietis gali turėti ir vasalinės ieties reikšmę. Tokia ietis įteikiama suteikiant leną – Maisel W. Archeologia prawna, p. 227; Wojciechowski T. Szkice historyczne XI wieku. Warszawa, 1970, p. 197. Ieties įteikimo faktas neretai tyrėjų yra interpretuojamas įvairiai. Pavyzdžiui, šv. Ieties įteikimą Boleslovui G. Labuda interpretuoja ne kaip karaliaus insignijos perdavimą, o kaip Lenkijos kunigaikščio atleidimą nuo duoklės mokėjimo, taip suteikiant jam suverenumą ir nepriklausomybę. Įteikiant ietį buvo panaikinamos bet kokios abejonės teisine prasme, kurios galėtų kilti siekiant karūnos – Labuda G. Studia nad początkami państwa polskiego. Poznań, 1946, p. 308. Tačiau niekas neginčija, kad ieties perdavimas nebuvo vien simbolinis aktas.
14 Kutrzeba S. Ordo coronandi, p. 183. |
dizainas ir programavimas giriaus