1) Mindaugui priėmus krikštą, teko nutraukti plėšikavimus katalikiškuose kraštuose. Kad iš kariaunų nebūtų atimtas pagrindinis pragyvenimo šaltinis, popiežius Aleksandras IV leidęs kariauti su kitatikiais rusais. Tarp lietuvių monarcho (ne Lietuvos) ir Lenkijos buvusi taika. Tačiau šaltimai mini, kad 1255-1257 metais lietuviai puldinėjo lenkus. Užpuolimuose dalyvavo aukštaičiai, nes žemaičiai gynėsi prieš Ordiną. Vadinasi, dalis Aukštaitijos nepripažino Mindaugo valdžios³¹.

2) Kadangi Mindaugo ir jo artimųjų krikštas buvo politinis aktas, daugelis jų savo tikėjimu ir toliau liko pagonys. Taigi Lietuvos krikštas buvęs formalus. Todėl bažnytinė organizacija patyrusi didelių sunkumų. Mindaugas nepastatė vyskupijai bažnyčios, neskyrė jai lėšų, matyt, todėl, kad jo valdžia Aukštaitijoje buvo per silpna. Bažnyčiai žemes jis skyrė Žemaitijoje, kurios siekė ir Ordinas. Vadinasi, bažnyčia galėjo tikėtis Ordino paramos. Visa tai rodo nestabilią politinę situaciją Lietuvoje, nes ne visi joje pripažino bažnyčią ir Mindaugą³².

3) 1248 m. koaliciją Mindaugas išardęs papirkdamas žemaičius ir jotvingius, išleisdamas į Haličą savo dukrą ir sudaręs sąjungą su Ordinu. 1255 - 1257 m. prieš Lenkiją jis nėjęs. Vadinasi, Mindaugas iki karūnavimo valdęs Lietuvos žemę, 1254-1258 m. užkariavęs Aukštaitiją, o po Durbės mūšio jam pasidavusi ir Žemaitija. Visą Lietuvą jis sujungęs apie 1261 m. ³³

Ne visi H. Lovmianskio vertinimai pagrįsti. Tai, kad savanorių būriai įsiverždavo į Lenkijos pasienį dar nerodo, jog Aukštaitija nepripažino Mindaugo valdžios. Tokie būriai veikė ir XIV a., nepriklausomai nuo vyriausybės oficialios pažiūros į juos. Mindaugo krikštas išties pirmiausia buvo politinis aktas ir lietuvių reakcija į krikštą greičiau išreiškia jų nuotaikas Livonijos ordino, siekusio įsigalėti Lietuvos žemėse, o ne tiek paties Mindaugo atžvilgiu. Popiežius leido kariauti su kitatikiais rusais dėl nesantaikos tarp katalikų ir pravoslavų bažnyčių, be to, norėjo atitraukti lietuvių aukštaičių dėmesį nuo brolių žemaičių kovos su Livonijos ordinu.

Nagrinėdamas naują valstybinę organizaciją, H. Lovmianskis pabrėžė, kad monarchijos susikūrimas, vidiniai pertvarkymai buvo susiję ir su Lietuvos ekspansija į Rusią.