aidojimo paminklai koncentruojasi ne tik vidinėje (miesto), bet ir išorinėje buvusių pietinių–rytinių gynybinių įrenginių pusėje. Tai kapinės prie Šv. Stepono bažnyčios. Špitolės vietoje jau iki 1600 m. buvo laidojamos maro ir badmečio aukos³⁸. Greta bažnyčios buvo kapinės, veikusios nuo 1660 iki 1865 m.³⁹ Čia būta dvejų, vėliau sujungtų kapinių, kurias iki to skyręs griovys⁴⁰. Yra duomenų, kad Šv. Stepono bažnyčios kapinėse viename giliame kape 1798 ar 1799 m. buvo užkasta apie 700 palaikų⁴¹. Autoriaus nuomone, mažiausiai sąnaudų reikalaujantis būdas palaidoti tiek mirusiųjų – užkasti juos jau anksčiau iškastame griovyje. Galbūt tam panaudota netoli bažnyčios buvusi fosa? Netoli bažnyčios atliktų archeologinių tyrinėjimų metu aptikta pavienių ir masinių kapų, tačiau bastioninių įtvirtinimų liekanų aptikti nepavyko. Žmonių kaulų iš suardytų kapų buvo aptikta Pele-
sos g., jie datuoti XVII a.⁴² Archeologinių tyrinėjimų metu žmonių palaikų aptikta dab. Lapų g. rajono pietinėje dalyje. Tikėtina, kad šie žmonių kapai priklausė čia, į pietus ir rytus nuo Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios, buvusioms kapinėms. Ši bažnyčia pastatyta 1624–1625 m. Turbūt, tuo metu imta netoli bažnyčios laidoti mirusiuosius⁴³. Šioje vietoje, matyt, buvo laidojama gana ilgą laiką, kapinės ar kitaip vadintina laidojimo vieta buvo nevienalytė. Žinoma, kad dabartinės geležinkelio trasos vietoje buvo stačiatikių (vėliau rytų apeigų katalikų – unitų)
Šv. Jurijaus cerkvė, pastatyta po 1532 m. Ji sudegė 1655 m. ir vėliau nebeatstatyta. F. Dobrianskis nurodo, kad geležinkelio tiesimo darbų metu cerkvės vietoje buvo iškasta daug žmonių kaulų⁴⁴. Dėl šios cerkvės lokalizavimo yra ir kitų nuomonių⁴⁵. Vėliau už antrosios bastioninių įtvirtinimų linijos įsteigtos iki šiol veikiančios Liepkalnio stačiatikių Šv. Jefrosinijos (1796 m.?) ir Rasų (1801 m.) kapinės⁴⁶.

Vakarinė bastioninių įtvirtinimų linija. Ši gynybinė linija buvo istoriniame Pohuliankos priemiestyje. 1737 m. plane ji pavadinta „Moscowitische Retrenchement 1654“. E. Malachovičiaus nuomone, šie bastioniniai įtvirtinimai įrengti XVIII a. pradžioje⁴⁷. Jis rekonstruoja plane ne visą pažymėtą vakarinę gynybinę liniją, pratęsdamas ją iki greta dab. Vingio parko buvusio ežerėlio. Pagrindinė šių įtvirtinimų funkcija – saugoti strategiškai svarbų Vilniaus–Kauno kelią. Šis bastioninis įrenginys susideda iš kurtinomis sujungtų trijų bastionų, redano⁴⁸ bei barkano⁴⁹. Rytiniame gynybinės linijos gale, vidinėje pusėje, matomas rytinio bastiono rytinės kraštinės formą pakartojantis gynybinis įrenginys – flešas⁵⁰. Tyrinėjimų metu gynybinių įrenginių liekanų čia aptikti nepavyko, tiksli jų lokalizacija nenustatyta. Netoli vakarinės gynybinės linijos būta laidojimo paminklų. Tai masiniai (choleros epidemijos?) kapai rytinėje buvusių gynybinių įrenginių dalyje prie pastato Z. Sierakausko g. 15⁵¹. 1710 m. maro epidemijos aukos masi-

---

³⁸ Girininkienė V. Vilniaus kapinės. Vilnius, 2004,
p. 61.

³⁹ Dičiuvienė R. Buv. Šv. Stepono bažnyčia Vilniuje, Geležinkelio g. Nr. 39. Istoriniai tyrimai. Vilnius, 1988. VAA, f. 5, b. 4491, p. 18–19.

⁴⁰ Girininkienė V. Vilniaus kapinės..., p. 61.

⁴¹ Dičiuvienė R. Buv. Šv. Stepono..., p. 19.

⁴² Luchtanienė D. Archeologiniai žvalgymai Pele-
sos g. // Archeologiniai žvalgymai Vilniaus senamiestyje ir urbanistikos paminklo teritorijoje 2000 metais. Vilnius 2001. LIIR, f. 1, b. 3579, p. 84.

⁴³ Girininkienė V. Vilniaus kapinės..., p. 56.

⁴⁴ Добрянскiй Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, с. 183-184.

⁴⁵ Girininkienė V. Vilniaus kapinės..., p. 12–13.

⁴⁶ Ten pat, p. 12–13, 137.

⁴⁷ Małachowicz E. Fortyfikacje Wilna. Część III...,
s. 165.

⁴⁸ Redanas – plane trikampio formos, vidinėje pusėje atviras gynybinis įrenginys.

⁴⁹ Barkanas – plane trapecijos formos, vidinėje pusėje atviras gynybinis įrenginys.

⁵⁰ Flešas – mažas redanas, kuriame bastioninio įtvirtinimo sudedamosios dalys (fasai) sujungtos buku kampu.

⁵¹ Katalynas K. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniuje, Rotušės a., Šv. Stepono, Pamėnkalnio ir
Z. Sierakausko g. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002, p. 189.