1.3. Antrosios baudžiavos laidos genezė marksistinėje istoriografijoje

Sprendžiant antrosios baudžiavos laidos genezės problemą svarbią vietą užima tyrinėjimai, kuriais lažinio palivarkinio ūkio atsiradimo priežasčių ieškoma socialinio bei ekonominio Vidurio ir Rytų Europos kraštų gyvenimo pokyčiuose.

Antrosios baudžiavos laidos terminą XIX a. pabaigoje pirmasis pavartojo F. Engelsas, juo apibūdindamas lažiniu palivarkiniu ūkiu pagrįstus agrarinius santykius, kurie susiklostė ir įsitvirtino XV a. pabaigoje – XVII a. teritorijose į rytus nuo Elbės37. Vėliau terminas visuotinai įsitvirtino marksistinėje istoriografijoje aiškinant XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europos socialinę raidą38.

Kalbant apie antrosios baudžiavos laidos genezę istoriografijoje iš pradžių būtina pabrėžti šio termino problemiškumą. Ginčijamasi, kaip suprasti procesą, vykusį nuo XV a. pabaigos Vidurio ir Rytų Europoje: ar kaip naują valstiečių įbaudžiavinimą po tam tikros baudžiavinių santykių raidos pertraukos, ar kaip aukštesnę nepertraukiamo įbaudžiavinimo proceso pakopą?39 F. Engelso teigimu, tai buvo valstiečių įbaudžiavinimas po tam tikros pertraukos (susilpnėjimo XIII ir XIV amžiuje), jis atsinaujino XVI a. viduryje pasireikšdamas antruoju leidimu, juridiškai įteisindamas baudžiavinius santykius teritorijose į rytus nuo Elbės40.

Aiškindamas antrąją baudžiavos laidą sovietinio laikotarpio Europos viduramžių istorikas S. Skazkinas nurodė, kad šiuo atveju kalbama ne apie antrąjį įbaudžiavinimą, o kaip tik apie antrąją jo laidą, t. y. valstiečių įbaudžiavinimo proceso, prasidėjusio Europoje jau ankstyvaisiais viduramžiais, tąsą. Vakarų Europoje plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams ankstyvųjų viduramžių pabaigoje valstiečių priklausomybė susilpnėjo, o paskui, klostantis kapitalistiniams santykiams, pamažu ir išnyko. Anot S. Skazkino, Vidurio ir Rytų Europoje, priešingai, po susilpnėjimo kilo nauja feodalinės reakcijos banga, lėmusi baudžiavinės valstiečių priklausomybės ir išnaudojimo sustiprėjimą41.

Verta pažymėti, kad marksistinėje istoriografijoje (nuo XX a. antrosios pusės) vis labiau įsigalėjo naujais tyrinėjimais pagrįsta nuomonė, kad terminas antroji baudžiavos laida nevartotinas kai kurių kraštų, visų pirma Lenkijos ir Pabaltijo, XV–XVII a. agrariniams santykiams apibūdinti. Šio požiūrio šalininkų nuomone, čia vyko vientisas valstiečių įbaudžiavinimo procesas, kurio klestėjimas chronologiškai sutapo su naujos feodalinės reakcijos tipiškuose antrosios baudžiavos laidos kraštuose apogėjumi42.  Va-

---

 37 Žr. F. Engelsas – K. Marksui, 1882 m. gruodžio 15–16 d. // Engelsas F. Valstiečių karas Vokietijoje. Vilnius, 1962, p. 148–150.

 38 Plačiau istoriografija šiuo aspektu aptarta: Źīńņžłźī Č. Č. Ź. Ģąšźń č Ō. Żķćåėüń īį ąćšąšķīģ šąēāčņčč Āīńņī÷ķīé Åāšīļū // Åęåćīäķčź ļī ąćšąšķīé čńņīščč Āīńņī÷ķīé Åāšīļū 1970 ć. Ščćą, 1977, c. 5–13.

 39 Žr., pavyzdžiui, Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie środkowej, 1956,
s. 3–47; Rusiński W. Drogi rozwojowe folwarku pańszczyżnianego, s. 617–655; Ńźąēźčķ Ń. Ä. Īńķīāķūå ļšīįėåģū ņąź ķąēūāąåģīćī „āņīšīćī čēäąķč˙ źšåļīńņķč÷åńņāą“ ā Ńšåäķåé č Āīńņī÷ķīé Åāšīļå // Āīļšīńū čńņīščč. 1958, ¹. 2, ń. 96–119.

 40 F. Engelsas – K. Marksui, 1882 m. gruodžio 16 d. // Engelsas F. Valstiečių karas Vokietijoje. 1962, p. 149–150.

41 Ńźąēźčķ Ń. Ä. Īńķīāķūå ļšīįėåģū ņąź ķąēūāąåģīćī „āņīšīćī čēäąķč˙ źšåļīńņķč÷åńņāą“ ā Ńšåäķåé č Āīńņī÷ķīé Åāšīļå, c. 104.

 42 Žr., pavyzdžiui, Topolski J. Narodziny kapitalizmu w Europie XIV–XVIII wieku. Warszawa, 1965,
s. 133; Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962, p. 300–301; Hejnosz W. Zagadanienie tzw. wtórnego poddanstwa chlopow w Polsce feudalnej: Uwagi krytyczne // Zeszyty naukowe uniwersytetu M. Kopernika w Toruniu. Nauki humanistyczno-spoleczne: Prawo, 1966, t. 6, zesz. 19, s. 57–61; ßķåėü Ē. Ź. Ī ķåźīņīšūõ āīļšīńąõ „āņīšīćī čēäąķč˙“ źšåļīńņķīćī ļšąāą č ńīöčąėüķī-żźīķīģč÷åńźīćī šąēāčņč˙ įąšłčķīćī ļīģåńņü˙ ā Šīńńčč // Čńņīšč÷åńźčå ēąļčńźč. 1965,
t. 78, ń. 150; Kahan A. Notes on Serfdom in Western and Eastern Europe, 1973, p. 96–97.