| iš Švietimo vadybos buvo perduotos Vidaus reikalų vadybai – matyt, stengtasi sugriežtinti jų kontrolę. Kontroliuoti reikėjo knygų fondus, iš kurių turėjo būti išimtos visos naciams nepriimtinos knygos (nepalankiai vaizduojančios vokiečius, pacifistinės, sovietinės ir pan.). Vertingesnes knygas siekta išvežti į Vokietiją (išgabenta per 100 tūkstančių egzempliorių), kitas – sunaikinti. Nacių kontrolės neefektyvumą parodo faktas, kad iš 32,5 tūkstančio sunaikinti skirtų Panevėžio bibliotekos knygų sunaikintos tik 384-os52. Siekiant gyventojus apsaugoti nuo „žalingų įtakų“, neleista žmonėms išduoti iš pradžių visų rusų autorių originalių ar verstinių veikalų, vėliau leista išdavinėti tik lietuviškas ir vokiškas knygas. Trečiajame laikotarpyje kenksmingos knygos nebenurašinėtos, nacių administracija nebereikalavo naujų bibliotekų valymų.
Nors daugelį knygų bibliotekininkai išgelbėjo, skaitytojų jos nepasiekdavo. Bibliotekos gaudavo mažai naujų knygų. Papildyti savo fondus siekta rinkliavomis. 1943 m. birželį Kauno bibliotekos gavo 119 knygų, iš kurių 103 buvo padovanotos žmonių53.
Atspara laikyta ne tik tautinė kultūra, bet ir pasaulinės kultūros paveldas. Vakarų kultūra suvokta kaip atsvara barbariškiems, blogį nešantiems Rytams (o ir subarbarėjusiai Vokietijai). A. J. Greimas džiaugėsi karo metais išėjusiu „Don Kichoto“ vertimu, o Biržų laikraštis ragino skaityti tik geras knygas, tokių autorių kaip „L. Tolstojus, Gogolis, Puškinas, Gėtė, V. Hugo, F. Mauriac, A. France, Dostojevskis“54. Žinant, jog kai kurių šių autorių knygos šalintos iš bibliotekų, atrodo keista, kad cenzūra praleido tokį raginimą. Gali būti, kad taip atsitiko dėl provincijos cenzūros „aklumo“ ir „patepamumo“. Įdomu, kad daugiausia paminėta rusų rašytojų – keturi, trys prancūzai ir tik vienas vokietis. Žinant gana artimus kultūrinius ryšius su Vokietija tarpukariu (bent jau iki 4-ojo dešimtmečio vidurio), tai atrodo gana keistai. Vertų skaityti vokiečių „nesuradimas“ – tarsi noras įgelti naciams, kaip ir didelis rusų autorių kiekis. Pastarasis faktas taip pat rodo artimumą klasikinei rusų kultūrai, kurį patvirtina ir kilęs pasipiktinimas bei mokytojų protestai, kai naciai panoro uždrausti mokyklų bibliotekoms išduoti mokiniams visą originalią rusų literatūrą. Buvo nesuprantama, kokia gali būti literatūra be rusų autorių.
Žmonės gelbėjo nacių norimas sunaikinti ar išvežti į Vokietiją kultūros vertybes, kitokį turtą. Gelbėtos, slėptos net sovietinės knygos. Visos knygos tapo tarsi kitokio, gražesnio, kilnesnio ir ne tokio žiauraus pasaulio galimybės liudytojos. Kaip dienoraštyje prasidėjus karui rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, knygos „dabar atrodo vienintelė išeitis, vienintelė laisvo gyvenimo garantija“55.
Bene svarbiausias kultūrinės rezistencijos baras – švietimas. Mokykla skiepijo tautinę sąmonę, meilę tėvynei, ugdė patriotizmą. Visa tai neleido susitaikyti su okupacija. Ne veltui naciai taip kėsinosi į švietimą (ypač aukštąsias mokyklas), dėl švietimo ir užvirdavo didžiausios kovos. Tačiau kadangi apie švietimo būklę nacių okupacijos laikais yra rašyta gana daug, ši tema straipsnyje plačiau aptariama nebus. Galima tik paminėti, kad legendinio švietimo tarėjo P. Meškausko-Germanto veikla tiesiog akiplėšiškai apgaudinėjant vokiečius sukūrė gerokai romantizuotą institucinio nacionalizmo vaizdinį. Tai
___________________________________
52 K. Sinkevičius, p. 106.
53 V. Pšibilskis. Kultūros-švietimo įstaigos…, p. 124.
54 K. Sinkevičius, p. 95. 55 A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 1938–1975. Vilnius, 2002, p. 59. |
dizainas ir programavimas giriaus