Rinkimuose į Žydų Tautos Tarybą žydų sekcija prie LKP CK vėl Kultūr- Lygos narių pagrindu sudarė "darbininkų sąrašą Nr.5“, kuris pagal rinkimų rezultatus savo gausumu tapo 4—aja frakcija⁴⁶. Pirmajame naujai išrinktos iš 40 žmonių Tarybos posėdyje (1923 m. lapkričio 20 d. Kaune) šios kairiųjų darbininkų frakcijos atstovas L. Špunderis perskaitė Deklaraciją. Joje buvo pažymėta, jog žydai darbininkai, rinkimų metu patyrę valdžios įvykdytų areštų bangą, neis kartu su žydų buržuazija, nerems subankrutavusios žydų tautinės autonomijos. Išdėsčiusi komunistinius reikalavimus žydų bendruomenių Tarybų atžvilgiu, kairiųjų darbininkų frakcija pareiškė, jog nesiima atsakomybės už autonomijos organų veiklos rezultatus⁴⁷ Galutinai ši frakcija atsisakė dalyvauti ir Žydų Tautos Tarybos vykdomųjų organų darbe.

Klausimas dėl komunistų dalyvavimo Žydų Tautos Taryboje pakartotinai buvo iškilęs 1924 m. LKP CK posėdyje prieš pat partijos IV—jį suvažiavimą ir jo metu, tačiau atsakymas į jį taip ir nebuvo duotas^48.

Sukoncentruoti dėmesį žydų klausimo aptarimui Lietuvos komunistams vėl teko 1925 m. pr. susidarius įstatyminiam precedentui: krikdemų bloko balsų dauguma Seime buvo priimtas Įstatymas⁴⁹, kuriuo buvo reformuotos žydų bendruomenės. Šiuo įstatymu, kurį, beje, krikdemų blokas pristatė kaip žydų darbo žmonių iniciatyvą(!), žydų priklausymas bendruomenei tapo savanoriškas, o religinių reikalų tvarkymas iš bendruomenių Tarybų kompetencijos buvo atimtas.

Taigi būtent patys krikdemai savo įstatymu atvėrė galimybę LKP realizuoti dar 1923 m. jos iškeltus reikalavimus bendruomenių atžvilgiu.

Šiomis aplinkybėmis LKP CK savo nutarime⁵⁰, parengtame 1925 m. balandžio 22 d. CK Politbiuro rezoliucijos