Kaip tokių diskursų trūkumus pirmiausia galima paminėti probleminio mąstymo stoką. Neretai faktografinės istorijos grupės produkcija – tai kratinys faktų, skaičių, pavardžių, kuriuos vargu ar gali įsiminti žiūrovas⁴⁸. Taigi paprasčiausiai mėginama į didįjį ar mažąjį ekraną perkelti istoriografinę informaciją ją papildant vaizdais. Kitas neigiamas faktografinių diskursų bruožas – istorijų vienprasmiškumas, „uždarumas“, kai rodoma, „kaip buvo iš tiesų“, užuot eksplicitiškai paaiškinus, kaip „iš tiesų prie to prieita“. Minėti požymiai ir pastebimas ženklus šių istorijų kūrėjų dėmesys politinei įvykių, personalijų istorijai leidžia išvesti tam tikras paraleles su istorizmo paradigmos istoriografija.

Atskira faktografinės istorijos „atšaka“ laikytina probleminė istorija, kuriai būdinga orientacija į nūdienos visuomenės istorinės sąmonės aktualijas, praeities pažinimo problemų ir istorijos rekonstrukcinio pobūdžio akcentavimas („atvira“, daugelio perspektyvų istorija). Pastarieji požymiai leidžia įžvelgti šios audiovizualinės istorijos ryšius su kai kuriomis postistoristinės istoriografijos mokyklomis. Monoperspektyvaus požiūrio į praeitį atsisakymas sulaukia istorijos didaktikų pritarimų. Anot jų, tokia istorija suteikia impulsų savarankiškai mąstyti – nevienareikšmis praeities aiškinimas nespecialistui teikia galimybę susidaryti savo nuomonę apie istorinę situaciją ir ją įvertinti. Istorijos adresatas ima suvokti, kad visuomet yra ir sava istorija, istorija iš mano paties perspektyvos, o tai nūdienos žmogui suteikia galimybę savąjį „aš“ – tapatybę integruoti į istorinę tapatybę⁴⁹. Anot U. Becher, nemonoperspektyvi istorija būdinga visuomenei, kuri yra atvira diskusijoms, savarankiškam mąstymui bei savo istorijos tapatybės formavimui⁵⁰. Tad galima daryti prielaidą, kad probleminė istorija padeda plėsti žiūrovų tapatybę, tolerancijos bei tiesos ambivalentiškumo sampratą. Pažymėtina, kad kai kurie specialistai abejoja daugelio perspektyvų istorijos ir masinės komunikacijos priemonių suderinamumu.
I. Šutinienė atkreipia dėmesį, kad populiariajai vaizduotei būdingas vieno jungiančio „didžiojo pasakojimo“ poreikis⁵¹.

Probleminė istorija neišskirtina į atskirą tipą, nes ją su faktografine daugiau požymių sieja nei skiria – abiem diskursų grupėms būdingi patikimi informacijos šaltiniai, vizualinės medžiagos gausa, sudėtinga montažo struktūra ir t. t.

Antroji istorijos diskursų grupė įvardytina kaip etinė. Joje svarbiausia ne faktografinė, bet aksiologinė informacija apie praeitį. Šios produkcijos autorių tikslas – istorija kaip vertybių

___

48 Kaip teigia kino ir TV specialistai, datos, skaičiai, smulkios detalės netinkami audiovizualinėms masinės komunikacijos priemonėms, nes jas žiūrovas sunkiai įsimena.

49 Rüsen J. Historisches Lernen, Grundlagen und Paradigmen. Köln, 1994, S. 166; Bergmann K. Multiperspektivität // Handbuch der Geschichtsdidaktik / Hg. K. Bergmann u.a. Düsseldorf, 1985, S. 271–273.

50 Becher U. Istoriografija ir atvira visuomenė, p. 259–274.

51 Šutinienė I. Kanonai tautos istorijos mituose: pastovumas ir kaita // Kanonai lietuvių kultūroje. Šiauliai, 2001, p. 22–23.