plomatinį atstovą, o tik apie faktinį¹³. Sugrįžęs iš Paryžiaus, kur sužinojo apie neigiamą Santarvės požiūrį į Lietuvą ir nesėkmingą Lietuvos vyriausybės veiklą siekiant pripažinimo, E. Benešas nusprendė paruošto teigiamo atsakymo neišsiųsti.

1919 m. rugsėjį po Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos pirmininko T. Naruševičiaus pokalbių su K. Kramaržu buvo „išrasta reikalinga užmegzti artimesnius santykius su čekais ir net turėti savo diplomatinį atstovą Čekijoje, akivaizdoje, kad ir bendro priešininko – lenkų“¹⁴. Tačiau Čekoslovakijos atstovo pozicija greitai pakito ir praėjus kelioms dienoms Lietuvos delegacija savo posėdyje konstatavo: „Mūsų atstovo į Čekiją K. Kramaržas neranda galima priimti, kadangi tai būtų nelojalu prieš Rusiją“¹⁵.

Besikeičiantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai vertė Čekoslovakiją labiau domėtis Lietuvos reikalais. 1921 m. balandžio 4 d. Lietuvos atstovas Oskaras Milašius informavo Čekoslovakijos pasiuntinybės Paryžiuje sekretorių V. Trčką apie stabilią politinę ir ekonominę situaciją Lietuvoje, demokratinės vyriausybės buvimą, taip išdėstydamas Lietuvos norą gauti pripažinimą de jure. Buvo akcentuota, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai anksčiau ar vėliau bus draugiški, nors dabar Vilniaus problema šias dvi šalis supriešino. Po mėnesio, t. y. 1921 m. gegužę, Lietuvos atstovas Taline V. Gylys¹⁶  paklausė Čekoslovakijos spaudos atstovo B. Ausobskio: „Ar jau Čekoslovakija pripažino Lietuvos Respubliką, kad būtų galima užmegzti diplomatinius santykius ir derėtis visais atžvilgiais“¹⁷. B. Ausobskis, neturėdamas įgaliojimų tiesiogiai atsakyti į tokį klausimą, V. Gyliui nepateikė konkretaus atsakymo, tačiau pareiškė, kad Lietuva galėtų nusiųsti į Prahą pusiau oficialų pasiuntinį¹⁸. B. Ausobskis kreipėsi į Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijos darbuotoją V. Girsą prašydamas paaiškinti, kaip būtų galima atsakyti į tokius Lietuvos užklausimus. Dėl Lietuvos pripažinimo V. Girsa pateikė spaudos atstovui Taline B. Ausobskiui atsakymą: „Pripažinimas iki šiol yra neįmanomas, tačiau santykius norime užmegzti, nusiųsime atstovą ir sutinkame su Lietuvos atstovo priėmimu“¹⁹.

1921 m. liepos 22 d. Čekoslovakijos vyriausybė užklausė Lietuvos valdžią, ar ši sutiktų užmegzti artimesnius ryšius su Čekoslovakija ir priimti jų konsulą. 1921 m. Čekoslovakijos atstovų skyrimo į Lietuvą klausimas buvo sprendžiamas Berlyne, bendradarbiaujant ten esančioms abiejų šalių pasiuntinybėms. Lietuvos pasiuntinybės Berlyne atašė E. Kremeris, vadovaudamasis Lietuvos valstybės įgaliojimais, kreipėsi į Čekoslovakijos pasiuntinybę teigdamas, kad kiek galima ankstesnis ekonominių ir prekybinių santykių užmezgimas paspartintų ir Čekoslovakijos konsulato įkūrimą Kaune. Informuota, kad Lietuva mielai priimtų Čekoslovakijos vyriausybės deleguotą asmenį, jam nesuteikdama oficialaus pripažinimo, kol nebus galutinai nustatyti abiejų šalių valstybiniai santykiai²⁰. Čekoslovakijos atstovas pažadėjo

___

13 Švec L. Ruskį otįzka a problém uznįnķ nezįvislosti pobaltskżch stįtš v Československé zahraničnķ politice v letech 1918–1921 // Českż časopis historickż. 1994/1996, č. 2, s. 320.

14 Lietuvos delegacijos posėdžio Nr. 87 protokolas 1919 09 22 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 13, l. 196.

15 Lietuvos delegacijos posėdžio Nr. 88 protokolas 1919 09 25 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 13, l. 200.

16 V. Gylys Lietuvos atstovu Taline dirbo nuo 1920 m. vasario 24 d.

17 Pranešimas iš Talino p. min. Girsai 1921 06 08 // AMZV.  II sekcia. K. 557A, č. j. 273/921.

18 Ten pat.

19 ČR URM pranešimas spaudos referentui Taline 1921 06 16 // AMZV ČR. II sekcia. K. 557A, č. 273/33.

20 Čekoslovakijos pasiuntinybės Berlyne pranešimas ČR URM 1921 08 11 // AMZV ČR. II sekcia. K. 550, č. j. 13576/21.