jos tarybos, tiek bolševikinis LietBelas, tiek pagaliau vadinamoji „Vidurio Lietuva“, tuoj prisijungusi ar prijungta prie Lenkijos. Vilniaus universitetą atkurti taip pat siekė ne vienas. 1918 m. Vilniaus universiteto atkūrimą suspėjo deklaruoti lietuviai, pagrįstai laikę save senosios Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi paveldėtojais ir atkūrėjais. Deja, to nenorėjo pripažinti nei bolševikai, nei lenkai, nei istorinė lemtis, du dešimtmečius vertusi lietuvių tautą gyventi be Vilniaus ir Lietuvos universitetą atkurti 1922-aisiais Kaune. 1919 m. pradžioje „Darbo universitetą“ deklaravo atidaranti ir LietBelo vyriausybė su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku priešakyje. Realiai beveik nieko neįvyko, tik 1919 m. balandį Józefo Piłsudskio suburta lenkų armija išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Kaip žinome, iš etninės Lietuvos kilęs Piłsudskis kūrė federacinius (analogiškus
XVII–XVIII a. Lenkijos–Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos sandarai) būsimosios valstybės planus. Ne veltui, įžengęs į Vilnių, tarė: „Atvykome išvaduoti jūsų ir mūsų“. Tačiau realijos buvo kitos – iki tol Lenkijos valstybei niekuomet jokia forma nepriklausęs ir jos niekaip nevaldytas Vilnius po įvairių politinių ir karinių peripetijų dviem dešimtmečiams tapo Lenkijos miestu. Lietuviai tai vadino ir iki šiol vadina okupacija, o per 1386 m. Jogailos ir Jadvygos vedybų prizmę į praeitį žvelgiantys, galimų lietuvių ir lenkų tautų istorinių skyrybų nepripažįstantys lenkai – „seno lenkų miesto“ atgavimu. Vis dėlto šiandien yra ir tokių lenkų, kurie Vilniaus prijungimą prie Lenkijos vadina klaida ar bent jau pagrindine priežastimi,
XX a. supriešinusia lenkus ir lietuvius.
Taigi 1919 m. spalį Vilniaus universitetas buvo atkurtas ir du dešimtmečius veikė kaip lenkiškas universitetas15, siekęs pagrįsti savo teises į senojo universiteto paveldą. Atkurtasis Vilniaus universitetas buvo pavadintas senojo jėzuitų universiteto steigėjo, Lietuvos–Lenkijos valdovo Stepono Batoro vardu. Vis dėlto dažniausiai prisimenamas XIX a. pirmojo trečdalio universitetas, kuriame Joakimas Lelevelis ir kiti išugdė dvi svarbiausias lenkų romantizmo ir mesianizmo (neleidusio Europai užmiršti Lenkijos per visą XIX a.) asmenybes – Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, kurie savo ruožtu pavertė Vilnių XIX a. pirmosios pusės lenkų kultūros sostine. Šie poetai, vėliau pavadinti lenkų tautos pranašais, bene vieninteliai šalia karalių, prezidentų ir karvedžių atgulė į lenkų tautos panteoną Vavelyje, kartu nulemdami Vilniaus kaip XIX a. pirmosios pusės lenkų kultūros židinio vaizdinio, susiformavimą. 1919 m. pirmojo garbės daktaro vardas buvo suteiktas Adomo Mickevičiaus sūnui Władisławui Mickiewicziui, su kuriuo 1922 m. iškilmingai paminėtas jo tėvo pirmųjų veikalų pasirodymo šimtmetis16. Taigi nuo pat pradžių Stepono Batoro universitetas siekė būti sąsaja tarp senajame Vilniaus universitete užgimusios lenkų tautinės idėjos ir atgimusios Lenkijos valstybės.
1929 m. buvo švenčiamos Vilniaus universiteto 350 metų bei jo atkūrimo 10 metų sukaktys17 – pastaroji sukaktis paaiškina, kodėl šventėms pasirinkta ši, o ne 1928 m. data. Per jubiliejų buvo iškilmingai perlaidoti žymaus Apšvietos epochos istoriko Joachimo Lelevelio palaikai18. Atsisakant XIX amžiuje pareikštų minčių apie jėzuitų universiteto laikotarpio
___
15 Alma Mater Vilnensis..., p. 51, il. 33.
16 Alma Mater Vilnensis..., p. 53, il. 36.
17 Pagrindinis šio jubiliejaus šaltinis: Księga pamiątkowa ku uczczeniu CCCL rocznicy założenia i X wskrzeszenia uniwersytetu Wileńskiego. Wilno, 1929–1930, t. 1–2. Istorinės atminties formos buvo grindžiamos, be jau minėto J. Bielińskio universiteto istorijos, L. Janowskio darbu: Janowski L. Wszechnica Wilenska. 1578–1842. Wilno, 1921.
18 Alma Mater Vilnensis..., p. 55, il. 40. |
dizainas ir programavimas giriaus