Atgimstanti latvių tauta XIX a. nedaug tegalėjo pasisemti įkvėpimo, savigarbos iš savo praeities, pirmiausia iš politinės istorijos. Jų atgimimo veikėjai jaunalatviai istoriją mažai ir tetyrinėjo - tarp jų beveik nėra istorikų. Buvo aiškinama, jog pirmiausia reikia nagrinėti ne svetimšalių valdomos Latvijos istoriją, o latvių tautos istoriją, jos kultūrą. Vos ne visi jaunalatviai metėsi į kultūros ir meno tyrinėjimus. Ypač kruopščiai jie rinko ir analizavo dainas. Buvo nustatyta, kad dainingumu latviams negali prilygti jokia tauta pasaulyje. Dainos gana plačiai buvo naudojamos ir kaip istorinis šaltinis. Jomis remiantis vėliau imta rekonstruoti ne tik kultūrinius, bet ir socialinius, net politinius, procesus.

Dalis jaunalatvių, Livoniją laikydami vokiška valstybe, aiškino, jog latviai vis dėlto turi viduramžių valstybin­gumą: tai Lietuvos valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė esanti ne vien lietuvių, bet ir latvių, visų valstybė. Jos istorija - ir latvių istorijos dalis. Laikydamiesi tokios nuostatos, latviai dar XIX a. mėgino parašyti Lietuvos arba bendrą lietuvių ir latvių istoriją. Vos prasidėjus jaunalatvių sąjūdžiui, jo dalyvis Jurgis Alunanas 1858 m. išspausdino gana išsamią Lietuvos istoriją iki Žalgirio mūšio², o F. Veinbergas 1885 m. - bendrą latvių ir lietuvių istoriją iki unijos su Lenkija. Pastarasis rašė, kad Lietuvos istorija yra "tas pats, kas latvių istorija: Lietuvos istoriją latvis gali laikyti savo tėvynės istorija"³.

Tiek J. Alunanas, tiek F. Veinbergas aiškiai idealizavo lietuvių ir latvių praeitį, piešė ją romantinėmis spalvo­mis, ypač aukštino Lietuvos kunigaikščius, jų žygius. J. Alunanas sureikšmino ir Lietuvos kunigaikščių vardus: Mindaugas - tai Mintautas, tautų mynėjas, Gediminas tai Gudminas, gudų minėjas, Algirdas - Algertas, vyras, kuris žmones alumi girdo. Legendinės asmenybės nebuvo atskiriamos nuo tikrai nustatytų. F. Veinbergas savo istori­joje Ringaudui skyrė daugiau vietos negu Mindaugui. Nevengta ir istorijos modernizavimo. Naujai išleidęs F. Veinbergo darbą, patvarkęs jį ir papildęs, Julijus Bračas jau XX a. tris Algirdo žygius į Maskvą lygino su latvių šaulių įsitvirtinimu Rusijoje. Neva subolševikėję latvių šauliai užėmė ir laikė savo rankose Maskvą, sekdami Algir­do pėdomis. Tik dėl to, kad neturėjo tokio gabaus vado kaip Algirdas, jie negalėję savo pergalių išnaudoti latvių reikalui⁴.

Kaip didžiausia nelaimė minėtuose darbuose suprantamas krikščionybės priėmimas. "Jei lietuviai su žemaičiais, - rašė J. Bračas, - XIII a. būtų priėmę krikščionybę, tai jie taip pat kaip ir latviai ar prūsai būtų patekę į vergovę ir vilkę svetimšalių jungą"⁵. Taip vėliau lietuviams ir atsitikę, kai jie priėmė krikštą iš lenkų⁶. Atsisakę savo senojo tikėjimo, aisčiai prarado ir savo tikrąją tautinę dvasią bei atsparumą gintis nuo priešų. O senoji aisčių tikyba nie­kuo nenusileidusi krikščionybei. Kaip ir