Pirmame tome, remiantis beveik vien dainomis, rekonstruota senoji latvių visuomeninė, politinė bendruo­menė. Ji pavaizduota kaip tikrai subrendusi civilizuota visuomenė, lyg alternatyvi krikščioniškai Vakarų kultūrai. Tai labai įdomus ir sudėtingas tyrinėjimas.

Antrame tome išanalizuotas feodalizmas, susidaręs Latvijos teritorijoje. Feodalizmas, A. Švabės nuomone, buvo primestas Latvijai kaip visiškai subrendusi leninė, vasalinė sistema. Tad feodalizmas čia faktiškai buvo impo­rtuotas. Iki tol aisčių kilmingieji tiesiogiai bendravę su tauta be vasalų tarpininkavimo ir vos ne visi gyventojai tu­rėję privatinę žemės nuosavybę - alodą.

Krikščioniškosios kultūros atsiradimo A. Švabė savo "Kultūros istorijoje" nenagrinėja, tik pabrėžia, kad brandžiaisiais viduramžiais Bažnyčia prarado "ankstyvąjį komunizmą ir perėmė imperalizmą²⁸" . Žinoma, vokie­čių kultūros poveikis visiškai buvo neigiamas. A. Švabė visuose savo darbuose kėlė svarbiausią tikslą: grąžinti lat­vių tautai iš jos atimtą istoriją.

Baltofiliškumu visus latvių istorikus pralenkė J. Šliūpas, dar 1900 m. parašęs gana išsamią 342 pusl. Latvijos istoriją, kurioje pabrėžė, kad "latviams vokiečių kultūros neteko nei paragauti"²⁹.

Taigi romantinės baltofilijos apraiškų Latvijos istoriografijoje būta. Jos, žinoma, neskatino objektyvumo ir moksliškumo. Bet paradoksalu, kad jos, nors ir netiesiogiai, galėjo pastūmėti Latvijos istoriografiją į priekį. Ne­matydami ypač garbingos politinės istorijos savo praeity, latviai gana anksti perėjo nuo įvykių prie procesų nagrinėjimo, metėsi į socialinių, ūkinių bei kultūrinių procesų analizę. Gana anksti jie yra pateikę ir dar reikšmingesnių novacijų. Jau ne sykį minėtas J. Krodznieks savo "Latvijos istorijos" antrojoje laidoje, išleistoje 1920 m., ėmėsi ty­rinėti latvių tautos mentalitetą, pažiūrų sistemą, analizavo, kaip latviai skaičiavo laiką, koks buvo jų požiūris į mir­tį. Vadinasi, latvių istorikai jau 1920 m. mėgino daryti kažką panašaus arba net tą patį, ką tik po devynerių metų 1929 m. pradėjo daryti prancūzų istorikai M. Bloch ir L. Febrė, kūrę „Analų" mokyklą. Deja, šie J. Krodznieko ty­rinėjimai nebuvo išplėtoti, neturėjo jis žymesnių pasekėjų, nesukūrė savos istoriografinės mokyklos.

Apskritai latvių istoriografiją baltofiliškumas buvo apėmęs daug menkiau negu lietuvių. Nė viename latvių istoriografijos etape jis neapčiuopiamas kaip svarbiausia paradigma. Žinoma, jis labiausiai būdingas romantizmo epochai, bet pasitaiko ir pozityvizmo laikotarpiu ir vėliau, netgi šiomis dienomis. Tai nuolatinis istoriografinių pa­kopų palydovas, vis dėlto nedominavęs nė vienoje iš jų.