| galėjo pasigirti tik vienu diplomuotu teisininku, būtent advokatu Antanu Tumėnu. Liaudininkai irgi tik vienu, tiesa, tai buvo M. Sleževičius. Socialdemokratai savo frakcijoje turėjo tris teisininkus – Kazimierą Venclauskį, Vladą Požėlą ir Bronių Cirtautą. Santykinai daugiausia teisininkų buvo žydų frakcijoje: trys iš šešių jos atstovų, bet jų vaidmuo dėl įvairių aplinkybių (kaip antai S. Rozenbaumas tada nemokėjo lietuviškai ir posėdžiuose kalbėdavo žydų (jidiš) kalba) negalėjo būti reikšmingas. Beje, iš trijų Steigiamojo Seimo narių, turinčių parlamentinės veiklos patirties Rusijos imperijos Valstybės Dūmoje, du buvo žydai – jau minėtas S. Rozenbaumas ir N. Fridmanas ir tik vienas lietuvis – socialdemokratas A. Povylius12. Tačiau A. Povylius Steigiamajame Seime neiškilo į lyderius, nepasižymėjo ir kaip oratorius.
Steigiamajame Seime, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijos Trečiosios Respublikos parlamente, advokatai neturėjo iškalbos monopolio. Šią specifiką sąlygojo ne vien nedidelis jų skaičius lietuviškojoje konstituantoje, bet ir tai, kad iškalba, plačiu akiračiu bei lyderių savybėmis taip pat pasižymėjo kitų profesijų inteligentai, pirmiausia kunigai ir inžinieriai. Tačiau išsiskyrė ne vien asmenys, turintys aukštojo mokslo diplomus. Universiteto dar nebuvo lankęs žymus krikščioniškos Darbo federacijos veikėjas Kazys Ambrozaitis, neturėjo net vidurinio išsilavinimo cenzo 1902 metais pašalintas iš Rygos gimnazijos dėl revoliucinės veiklos Kipras (Ciprijonas) Bielinis – vienas iškiliausių Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vadovų13. O kovingomis kalbomis seime pasižymėjusio Jeronimo Plečkaičio išsilavinimas – 1916 metais lankyti ir baigti trumpalaikiai pradžios mokyklų mokytojų kursai14.
V. Daugirdaitė-Sruogienė apibūdina J. Plečkaitį kaip vieną tų atstovų, „kurie savo nerimtomis, neparuoštomis ilgomis kalbomis įnešdavo daug nerimo ir gaiščio“15. Tačiau gal tokiai charakteristikai turėjo įtakos J. Plečkaičio avantiūrizmas 1927-aisiais ir vėlesniais metais, jo suokalbis su Lenkija siekiant nuversti tautinę valdžią, įsitvirtinusią po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo? Skaitant Steigiamojo Seimo posėdžių stenogramas tokio neigiamo įspūdžio apie J. Plečkaičio kalbas nesusidaro, neatrodo jis ir mažaraštis „prastuolis“. Kalbėjo jis sklandžiai, įtaigiai, grindė savo nuomonę paprastais, bet ne primityviais argumentais.
Svarstant 1920 m. rugpjūčio 6 d. posėdyje Lietuvos–Tarybų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties ratifikavimo klausimą socialdemokratų frakcijos pirmininkas S. Kairys pasiūlė atidėti šią procedūrą, kol negaus tvirtos garantijos, kad Raudonosios armijos daliniai pasitrauks iš Lietuvai pripažintos teritorijos16. J. Plečkaitis nepritarė tokiai savo frakcijos pozicijai. Jis kalbėjo: „Darant taiką su mūsų kaimynais Rusais, mes pasikeitėm rolėm: tos partijos, kurios ligi šiol į bolševikus ugnį spiaudė, šiandien – už taiką su jais, o toji, kuri buvo laikoma bolševikuojančia, kurios kai kurie nariai net buvo apšaukti stačiai bolševikais – prieš taiką […]. Mes socialdemokratų frakcijos dalis, skiriamės šiuo klausimu savo nusistatymu nuo frakcijos daugumos nusistatymo. Mes stovime už taikos sutarties ratifikavimą tuojau […] ir aukodami frakcijos nusistatymo vienodumą randame
_________________________________________________
12 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Min. veikalas, p. 42.
13 Žr.: Lietuvių enciklopedija. Boston, 1954, t. II, p. 496–497.
14 Žr.: Lietuvių enciklopedija, Boston, 1961, t. XXIII, p. 119.
15 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Min. veikalas, p. 215.
16 Steigiamojo Seimo darbai, 1920, p. 302. |
dizainas ir programavimas giriaus