Pirmose dviejose dalyse pateikiamo nuoseklaus faktologinio empirinio tyrimo chronologija – 1940–1953 metai. Būtent šiuo laikotarpiu susiformavo ir buvo deklaruotos principinės Vakarų politinės nuostatos. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Antrojo pasaulinio karo metus, kai buvo nulemtas Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių likimas. Pirminio chronologinio atskaitos taško apibrėžtis yra pakankamai aiški – analizė pradedama nuo 1940-ųjų birželio 15-osios sovietinės agresijos prieš Lietuvą. Pirmosios dalies analizė baigiama 1943 metais, kai Teherane buvo pasiekti sąjungininkų susitarimai, kurie faktiškai lėmė Lietuvos likimą ir teritoriją. Antroji dalis skirta išanalizuoti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių klausimą Vakarų politikoje 1944–1953 metais. Šiame darbe nuoseklios Vakarų politikos analizės logiška baigiamąja riba pasirinkti 1953 metai – tarptautiniuose santykiuose visuotinai pripažįstama šaltojo karo pirmo laikotarpio skiriamoji riba. Šaltojo karo ankstyvosios fazės analizė leidžia parodyti Vakarų politikos bendrumus į sovietinį bloką patekusių valstybių atžvilgiu. Trečiojoje darbo dalyje, siekiant identifikuoti kiek įmanoma platesnio Vakarų valstybių spektro politines ir teisines nuostatas, pateikiamas bendras Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos politinis ir teisinis įvertinimas. Reikšmingiausi politiniai procesai šioje dalyje aptariami laikantis temos pavadinime įvardytos chronologijos ribų, nes klasifikuojant valstybes buvo tikslinga žvelgti per viso sovietinės okupacijos ir aneksijos laikotarpio prizmę. Analitiniu požiūriu Vakarų nuostatos tiriamos kaip kompleksinis, kintantis procesas, kuriam turėjo įtakos daugelis veiksnių, todėl darbe neapsiribojama tik istoriniu tyrimo metodu, pasitelkiant teisės ir politikos mokslų (tarptautinių santykių) metodologiją, lygia greta taikomi kiti mokslinio tyrimo metodai – probleminė analizė ir loginis-sisteminis istorinių faktų bei tarptautinių teisės normų turinio vertinimas ir apibendrinimas.

Disertantas nurodė, kad tyrimu į mokslinę apyvartą įtraukiami nepanaudoti ir nepublikuoti Vakarų politikos šaltiniai, papildantys istoriografiją naujais Lietuvos okupacijos ir aneksijos pripažinimo (nepripažinimo) svarstymų Vakaruose kontekstais. Darbe panaudoti kelių kategorijų tradiciniai spausdinti ir interaktyvieji šaltiniai: t. y. pirminiai užsienio politikos dokumentai; publikuoti dokumentų rinkiniai; atsiminimai, memuarinio pobūdžio leidiniai; Vakarų periodika. Tyrime remtasi Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais, turinčiais „vakarietišką kilmę“ – tai Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi iš Vakarų valstybių į Lietuvą sugrįžę Lietuvos diplomatinių pasiuntinybių ir konsulatų JAV, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje dokumentai, taip pat atskiri dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir Lietuvos valstybės naujojo archyvo.

Vakarų archyvinių šaltinių bazę sudaro iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Australijos, Kanados, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos archyvų gauti oficialūs dokumentai. Su nemaža panaudotų šaltinių dalimi susipažinta nuotoliniu būdu, naudojantis archyvų teikiamomis interaktyviomis viešosiomis paslaugomis. Naujų šaltinių panaudojimas apibrėžiamas kaip vienas iš disertacijos naujumo pagrindų. Disertacijos gynimo metu šį aspektą atsiliepimuose pabrėžė visi tarybos nariai ir oponentai.

Disertacijoje konstatuota, kad pirminė Vakarų valstybių reakcija į Lietuvos okupaciją nebuvo vienareikšmiška ir tolygi. Vakarų valstybės stebėjo ir analizavo padėtį Lietuvoje bei kitose Baltijos valstybėse, tačiau nesiėmė jokių iniciatyvų pakeisti susiklosčiusią politinę situaciją. Netolima kaimynė Švedija, nacistinė Vokietija žengė žingsnius Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS sudėtį pripažinimo link. Prasidėjus SSRS