būrimai virsdavo praktinių įsitikinimų kūrimo ir platinimo vietomis. Iš pirmo žvilgsnio jos nedaug kuo skyrėsi nuo paprasčiausių draugų ratelių, egzistavusių visais laikais, o ir nuo slaptų organizacijų jas skyrė visai nedaug. Taip iš
T. Venclovos būrelio – neslapto ir neformalaus bendraminčių diskusijų ratelio – išaugo jau slaptas kultūros studijų būrelis, kuriame buvo aptariama modernioji Vakarų kultūra⁴³.

Visõs tarpinės erdvės, ne tik visuomeninės, komunikacinio tinklo didžioji dalis buvo jungiama neformalių santykių, siejusių asmenis į mazginius punktus – grupes. Dėl to ši erdvė sunkiau įžiūrima, nes nemaža jos dalis buvo lyg ir privati. Pavyzdžiui, ryšiai, „blatas“ yra tarpasmeniniai santykiai, naudojami asmeniniais tikslais, todėl juos lyg ir būtų galima priskirti prie privačios erdvės. Tačiau visuomeninėje, o iš esmės ir tarpinėje srityje vykusių procesų pobūdis buvo toks reikšmingas visuomenei, kad išėjo už privatumo ribų.

Nepaisant formalaus organizavimosi nunykimo, derėtų sutikti su Vladimiro Šliapentocho nuomone, kad inteligentija sovietmečiu vis dėlto išlaikė polinkį kurti savo organizacijas įvairiose socialinio gyvenimo srityse⁴⁴. Pagrindinis būdas apeiti režimo ribojimus buvo oficialių organizacijų panaudojimas savo reikmėms. Kaip pastebėjo saugumiečiai, tai vykdavo tada, kai susilpnėdavo organizacijų kontrolė⁴⁵. Žinomiausi pavyzdžiai būtų kraštotyros ir turistinės draugijos. Jei tik nukrypimai režimui pasirodydavo pavojingi ar pasikeisdavo jo kultūrinė politika, tokios organizacijos būdavo grąžinamos į oficialiai numatytą kelią (Vilniaus universiteto „Ramuva“) ar ir visai uždaromos (Lietuvių sociologų klubas prie Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto⁴⁶).

Greičiausiai „iš kelio“ išeidavo organizacijos, kurių savanoriškumas buvo nesuvaidintas – kraštotyros, žygeivių ir pan. Jos buvo gana toli nuo politikos, todėl mažiau prižiūrėtos režimo. Bet artimiausia public sričiai pagal veikimo būdą buvo iki šiol beveik netirta diskusijų klubų veikla, taip pat kėlusi nerimą saugumiečiams. Štai 1970 m. KGB 5 skyriaus viršininkas pastebėjo, kad „pastaruoju metu vis daugiau dėmesio tenka skirti [...] tarp inteligentų [paplitusiems] įvairiems diskusiniams ir pažintiniams klubams“⁴⁷. Kad tokiuose klubuose iš tiesų bent kartais nuomonė reikšta gana atvirai, rodo V. Kubiliaus pasisakymo „Katarsio“ klube atpasakojimas: literatūrologas piktinosi, kad sovietinės Lietuvos istoriografija nutyli 1941 m. trėmimus ir teigė, kad literatūros kritika turi priešintis propagandinio aparato skatinamam mąstymo tiesmukumui ir paklusnumui⁴⁸. KGB žiniomis, „politiškai kenksmingos nacionalistinių elementų veiklos pradžia, prisidengiant įvairiais klubais, rateliais ir kt. visuomeniniais judėjimais, buvo septintojo dešimtmečio pradžioje“⁴⁹  (tai yra visuomenei kiek atsigavus nuo Stalino laikų baimės ir susikaustymo).

Diskusijų ir pažintiniai klubai kalbant apie visuomeninę erdvę yra ypač įdomūs ir tuo, kad nors jie irgi buvo kontroliuojami valdžios, vis dėlto, būdami mažiau politizuoti, galėdavo išlikti mažiau paliesti ideologinės priežiūros. Be to, sovietinėje visuomenėje jie atliko panašiau

---

⁴³ Venclova T. Iš politikos Čepaičiui dera pasitraukti // Akiračiai. 1992, Nr. 2 (236), p. 5–6.

⁴⁴ Shlapentokh V. Soviet Intellectuals and Political Power. The Post-Stalin Era. Princeton: Princeton UP,
p. 16.

⁴⁵ Vaigauskas G. K. Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla..., p. 78.

⁴⁶ Ibid., p. 79.

⁴⁷ Материалы совещания по итогам агентурно – оперативной и слкдовательской работы КГБ при Совете Министров Литовской ССР за 1969 год, состоявшегося 19 февраля 1970 года

⁴⁸ Ibid.

⁴⁹ Vaigauskas G. K. Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla..., p. 78.