Taigi A. J. Toynbee sava lokalinių civilizacijų teorija sukūrė tarsi skeletą ir aplipdė jį mėsa bei kaulais - daugybe pavyzdžių, kuriais remiasi jo teorija. O Z. Ivinskis skubėjo parodyti savos sampratos išorę - "mėsą ir odą". Iki skeleto jis prieiti nebespėjo... Bet jo viziją, aišku, turėjo. Be jos istoriko kūrybos forma nebūtų suvo­kiama šių dienų tyrinėtojams.

Z. Ivinskis bandė nustatyti Lietuvos istorijos vietą Europos istorijoje. Tai liudija vien jo straipsnių pava­dinimai: "Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva" (1933), "Senosios Lietuvos vaidmuo Europos istorijoje" (1936), "Lietuvos vaidmuo Europos istorijoje" (1947), "Lietuvių reikšmė Euro­pos Vakarams jų kultūros gynyboje" (1956), "Vasario Šešioliktoji ano meto tarptautinių santykių fone" (1968). Net neminėdamas paties termino, Z. Ivinskis aiškiai suprato Vakarų krikščioniškąją civilizaciją kaip sociokultūrinį vienetą, skyrė jį nuo Rytų ortodoksinės krikščionybės: "Besigilindamas į Lietuvos istoriją, pra­regėjau vis labiau, kokia buvo lietuvių tautai didelė laimė, kad ji, apsispręsdama už lotynišką krikštą, tuo pačiu apsisprendė už Vakarų Europos kultūrą, išaugusią Romos krikščionybės prieglobstyje."⁵ Jis netgi numatė Lie­tuvos vietą Vakarų krikščioniškoje civilizacijoje, ir bandė suprasti jos paskirtį, "per tris dešimtmečius bestudi­juodamas istoriją savo tautos, tvirtai įtikėjau į jos pašaukimą. Apvaizdos yra taip surėdyta, kad ir lietuvių tauta margaspalviame tautų "kilime" žibėtų savo originalia spalva, atlikdama savo paskirtį (visur pabraukta Z. Ivinskio - E.B.)".⁶

Čia ir glūdi dviejų istorikų - lietuvio ir anglo - sąlyčio taškas. Mums A. J. Toynbee vertė yra ne tiek jo sukurtas "skeletas", kiek kūnas - pavyzdžiai. Viena jų grupė susijusi su Lietuva, lietuvių tautos vietos aptari­mu. Pagrindiniai teiginiai išdėstyti jo "A Study of History" II ir VII tomuose.

Pirmoji problema - ikikrikščioniškosios Lietuvos vieta. A. J. Toynbee teigia, kad Lietuva, kaip ir visa te­ritorija į rytus nuo Elbės, jokio kontinuiteto su Roma turėti negalėjo. Jis nerašo ir apie lietuvių ryšius su besi­formuojančia Rytų krikščionybe. A. J. Toynbee aiškiai nubrėžia lietuvių vietą: lietuviai buvo viena grandžių grandinės, kuria barbarų pasaulis juosė Vakarų krikščionybę. Dėl kitokio vertinimo A. J. Toynbee vietos jo­kioms iliuzijoms nepalieka: "Lietuviai, paskutiniai išlikę pagonys Europoje, tryliktame-keturioliktame krikš­čioniškos eros amžiais patraukė į save paskutinį kryžiuočių dvasios Vakarų pasaulyje proveržį po nesėkmės Si­rijoje."⁷

Šiuo klausimu iliuzijų neturi ir Z. Ivinskis.

1) "(po Didžiojo tautų kraustymosi - E. B.), "lietuviai su savo giminaičiais taip pat pasirinko sau balų-pelkių, ežerų ir miškų visai izoliuotas