Dalyvavusių iškilmėse lojalistų elgesys buvo skirtingas. Be abejo, atsirado ir tokių kaip K. Skirmuntas, kuris vėliau labai apgailestavo dalyvavęs53. Bet buvo ir tokių, kurie neatsisakė savo nuomonės ir savo poelgį vertino pozityviai, kaip žingsnį, pagerinusį žemvaldžių padėtį. Hipolitas Korvin-Milevskis iš pradžių taip pat nerimavo, bijojo sužinosiąs, kad jokių reformų ar teisių sulyginimo nebus. Bet jo abejones išsklaidė E Meištovičius, dirbantis Rusijos pasiuntinybėje Berlyne, 1905 m. pavasarį paskambinęs H. Korvin-Milevskiui ir pranešęs apie 1865 ir 1887 m. potvarkių panaikinimą. H. Korvin-Milevskiui net į galvą neatėjo, kad tokių permainų priežastimi galėjo tapti, K. Okuličiaus žodžiais tariant, didėjantis revoliucinio judėjimo spaudimas ir bendros reformos Rusijoje. Paskui ir J. Bardachas pritarė K. Okuličiaus teiginiui54. H. Korvin-Milevskio manymu, tai buvo lojalistų ir P. Sviatopolko-Mirskio nuopelnas, todėl jis iš karto paskambino buvusiam vidaus reikalų ministrui P. Sviatopolkui-Mirskiui į jo dvarą Charkovo gubernijoje ir pasakė: „Esu patenkintas galėdamas Jūsų Ekscelencijai pranešti, kad praeitų metų rugsėjo mėnesį ne veltui patikėjom garbingu rusų bajoro pažadu“55.

A. Meištovičius nusprendė pagrįsti savo elgesį ir apsiginti nuo kritikos. Jis Lvove išleido atvirą laišką. Pradžioje išaiškino tuometinę Lietuvos bajorų padėtį. Lietuva jau nebe tas kraštas kaip prieš 100 metų. Per tą laiką ji nuėjo kitokį kelią negu Lenkijos karalystė. Laiško autorius pabrėžė Lietuvos etnografinį išskirtinumą. Čia gyvena lietuvių ir baltarusių liaudis, kuri bunda. Nuo 1863 m. lenkiškas elementas lieka iš esmės tik bajorija, dalis inteligentijos ir miestiečių. Todėl kyla reali grėsmė lenkiškumui Lietuvoje. „Nėra ko tikėtis: žūvam ir tikrai žūsim, jeigu nepasikeis egzistavimo sąlygos[...].“56 Lojalistai, anot Meištovičiaus, nededa vilčių nei į ginkluotą sukilimą, nei į svetimą intervenciją. O Rusija – toks stiprus valstybinis organizmas, kad jam sunaikinti reikės labai daug laiko. Yra vienintelis kelias – išlaikyti lojalumą vyriausybei. Reikia atvirai pripažinti Rusijos valstybingumą ir nebijoti išreikšti ištikimybę, kaip tai padarė Galicija, kuri dabar naudojasi tokiomis laisvėmis, apie kurias Lietuvos bajorai tik svajoja57.

P. Sviatopolko-Mirskio paskyrimas negalėjo nepaveikti žemvaldžių. Darėsi akivaizdu, kad žmogus, kuriuo jie pradėjo pasitikėti, tapo vienu įtakingiausių visoje valstybėje asmeniu, todėl ir reikėjo jį paremti savo dalyvavimu iškilmėse. To, ką žadėjo P. Sviatopolkas-Mirskis, iš esmės pakako – tai lygių teisių grąžinimas Šiaurės Vakarų kraštui. „Tai gimtosios žemės pirkimo teisės grąžinimas, tai kreditinės lengvatos, [...] tai galimybė užimti savo krašte administracines pareigas, tai bajorų rinkimai, tai žemietijos be apribojimų [...].“58

Parašė A. Meištovičius ir apie dvaro titulų įteikimą. Turėjo tai padaryti, nes ir pats gavo kamerjunkerio titulą. Iš tikrųjų šešių žemvaldžių apdovanojimas buvo ganėtinai svarbus reiškinys. Šitie žmonės gavo teisę lankytis caro rūmuose ir užmegzti ryšius su jo aplinka. Todėl dalyvauti iškilmėse atrodė reikalinga. „Buvimas“ prie paminklo nereiškė, kad žemvaldžiai

53 M. Nowak-Kiełbikowa. Konstanty Skirmunt..., s. 24–25.

54 K. Okulicz. Opowieści nobliwe I sentymentalne, s. 104–123 // Zeszyty Historyczne. Wyd. 2. Warszawa, 1994, zeszyt 28, s. 110; J. Bardach. Z dziejów mentalności..., s. 112.

55 H. Korwin-Milewski. Siedemdziesiąt lat wspomnień..., s. 193.

56 List otwarty obywatela..., s. 11–12.

57 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 9.

58 List otwarty obywatela..., s. 20.