Taigi šiuo požiūriu Supraslio vienuolyno konfesinis pobūdis po 1503 m. neturėjo pasikeisti net ir tuo atveju, jei metropolitas Jonasz II, kaip ir po jo 1507 m. metropolitu tapęs Juozapas Soltanas59, nieko nenuveikė bažnytinės unijos naudai. Tačiau būtent pastarasis metropolitas (dar būdamas Smolensko arkivyskupu) 1505 m. Supraslio vienuolynui davė žmonių Bielsko paviete, Suražo srityje – po 6 baudžiavinius valstiečius iš Topileco, Baciuty ir Piszczewo dvarų60. Turint galvoje šio vienuolyno konfesinį pobūdį nereikia abejoti, kad Jonas Soltanas ir Aleksandras Chodkevičius buvo ne tik artimi bičiuliai, bet ir bendraminčiai, nes minėtame 1505 m. Konstantinopolio patriarcho Joachimo I laiške Soltanas vadinamas „geradariu“, paaukojusiu Supraslio vienuolynui pirmiau minėtus tris nedidelius kaimelius61.

Šioje Supraslio fundacijos byloje įdomu yra tai, kad 1514 m. LDK stačiatikių sinode Vilniuje Supraslio vienuolynui buvo patvirtintos išskirtinės teisės: jis buvo atleistas nuo pavaldumo metropolitui ir jo tarnams: (...) óņāåšęäąåģś įåēāėąńņķó čģåņč ķąģś ģčņšīļīėčņīģś, ģķå č ļī ģķå įóäó÷čģś, ńąģūģś ķąģś ņąģś ķåó÷ąń÷ąņč č ńėóćś ńāīčõś ķå ļīńūėąņč ķą óļšąāźó ėžäåé ģīķąńņūšńźčõ č źóķčöś ńīįīšķūõś… čģåķå ģīķąńņūšńźīå č ėžäč čćóģåķś... ģąåņś ńóäčņč č š˙äčņč č ńļšąāīāąņč ļī óńņąāó ģīķąńņūšńźīģó...62. Tuomet šiam vienuolynui buvo suteiktas „lauros“ statusas. Pats Kijevo metropolitas Juozapas Soltanas privalėjo aplankyti vienuolyną ne dažniau kaip kartą per ketverius metus, o jei pageidautų atvykti dažniau, tam turėjo gauti ktitoriaus63 leidimą. Taigi tiesioginiu Supraslio „lauros“ valdytoju ar „valdovu“ tapo pats Aleksandras Chodkevičius, turėjęs visapusiškai užtikrinti jos gyvavimą, kartu rūpintis Soltano anksčiau užrašytais šiam vienuolynui žmonėmis, kadangi minėtas metropolitas šių teisių

---

 58 Jau minėtame 1505 m. Konstantinopolio patriarcho Joachimo I laiške A. Chodkevičiui sakoma, kad patriarchą apie Supraslio vienuolyno pastatymą visų pirma informavo LDK karalius Aleksandras: „Quoniam celebris rex Poloniae magnus dux Lithuaniae in suis literis demonstravit nobis nostraeque humilitati tanquam marschalcus ipsius tenutae s. fidei christiane fidelis et celebris dominus Alexander filius domini Joannis Chodkevicius propriis possesionibus…“ ACÄ, 9, c. 3.

 59 LDK metropolito pareigas Juozapas Soltanas ėjo 1507–1521 metais.

 60 ACÄ, 9, c. 8–9.

 61 Ten pat, p. 4.

 62 ĄĀĄŹ, 1, ¹ 10, c. 39–41. Dokumentas surašytas Vilniuje, 1514 m. vasario 5 d. Jį paliudijo: Laurušavos archimandritas Jona, Konstantinopolio patriarcho vietininkas Filipas, metropolito archimandritas Antonijus, ihumenas Efrosinas, Naugarduko cerkvės protopopas Jakovas Nikolskis, popas Joanas Kaša-Michailovskis, Afanasijus Maslo-Jurjevskis, popas Romanas Piatnickis, djakas Josifas Fedkavičius.

 63 Ktitoriaus teisės ir pareigos lietė išskirtinai tik išorinę bažnyčios pusę, visų pirma rėmėsi administravimu ir rūpinimusi bažnytinėmis žemėmis. Ktitorius buvo taip įteisinamas: jo vardas turėjo būti minimas apeigų metu, taip pat įrašytas į tos bažnyčios knygas, taip pat galėjo būti įrašomas į šventovės sienų plokštes, jis turėjo teisę apdovanoti dvasininkus. Tai buvo svarbiausia bažnyčios fundatorių privilegija. Jis turėjo teisę vyskupui savo nuožiūra pristatyti pasaulietį asmenį įšventinimui arba dvasininką gauti pareigas jo globojamoje bažnyčioje. Vienuolyno fundatorius arba ktitorius turėjo teisę kontroliuoti vienuolių gyvenimą, kad šis atitiktų vienuolyno regulą. Ktitoriaus pareigos buvo rūpintis gera bažnyčios būkle, puošimu, apšvietimu, kontroliuoti, kad reguliariai vyktų pamaldos ir t. t. Ktitoriui taip pat priklausė bažnytinių žemių valdymas ir globa, kad žemės nebūtų nuostolingos, būtų apsaugotos nuo niokojimo. Bažnytinių žemių nebuvo galima nei parduoti, nei iškeisti. Turėdamas ktitoriaus teisę, fundatorius galėjo paskirti pareigas dvasininkui ir rūpintis bažnyčios žemėmis. Apie tai žr: Chodynicki K. Kościoł prawosławny..., s. 112; Mironowicz A. Podlaskie ośrodki …, s. 66–70.