siriboti. Tad prof. A. Bumblausko tezę, jog „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ liko lenininio-stalininio modelio kontekstuose, reikėtų pakoreguoti: prielaidos peržengti šį modelį buvo padarytos. Deja, toliau eiti buvo neįmanoma dėl anuometinių sąlygų.

Ką J. Jurginio metodologinis aparatas davė pažinimo kumuliacijai?

Marksistinė teorija studijai „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ nebuvo nenaudingas svetimkūnis. Jos negalima traktuoti ir tik kaip pagalbinės paskirų LDK istorijos problemų sprendimo priemonės. Marksistinė schema J. Jurginio moksliniame aparate tapo universaliu istorinės realybės suvokimo bei eksplikavimo „kodu“. Šį teiginį galima pailiustruoti keletu marksistinio modelio funkcionavimo J. Jurginio tyrimo sferoje pavyzdžių. Minėtu modeliu šis mokslininkas naudojasi eksplikuodamas Lietuvos valstybės genezės problemą: „Iki valstybės susidarymo karų tarp genčių vadų tiek kitų šalių, tiek ir Lietuvos istorijoje buvo gana daug. Nugalėtojai darėsi nugalėtaisiais ir atvirkščiai. Bet dėl to didžiojo kunigaikščio valdžia neatsirado ir valstybė nesusidarė. Po Mindaugo mirties 1263 m. keletas kunigaikščių – pretendentų į sostą – vieni kitus išžudė, bet valstybė dėl to neiširo, nors jai tuo metu grėsė didžiausi išoriniai pavojai. Vadinasi, tarp genčių vadų ir kunigaikščių jau turėjo būti kažkoks esminis kokybinis skirtumas. Didžiojo kunigaikščio valdžios atsiradimas negalėjo būti atsitiktinis. (…) Nuo atsitiktinumo galėjo priklausyti vieno ar kito asmens iškilimas į didžiuosius kunigaikščius, bet pačios valstybinės valdžios atsiradimas turėjo būti kažkokio ūkinio ir socialinio proceso dėsningas vaisius. Skirtumą tarp genčių vadų ir kunigaikščių sudarė visuomeninių klasių atsiradimas.“³⁶  Arba: „…klasinės visuomenės ir valstybės turėjo būti neišvengiamas gamybinių jėgų, visų pirma žemdirbystės, kilimo vaisius.“³⁷  Žinoma, ką tik pateikta J. Jurginio diskurse funkcionavusi valstybės genezės schema, kaip ir visuomenės bei žemės nuosavybės kaitos modelis (“…atsirandant klasinei visuomenei, bendruomeninė žemės nuosavybė pirma virto žemdirbių alodais ir tik po to alodinės nuosavybės pagrindu išaugo feodalinė žemės nuosavybė…“³⁸) yra universalios klišės, į kurias šiam mokslininkui buvo visai nesunku sutalpinti tam tikrus Lietuvos istorijos faktus. Tačiau J. Jurginio tekste galima surasti ne vieną atvejį, kai bendriausia schema buvo ne tik istoriko mąstymo galimybių bei tyrimo eigos ribas nužymintis taisyklių rinkinys, bet ir provokuojanti pažinimo kumuliaciją teorija. Pavyzdžiui, II skyriaus 1 poskyrio „Bendrosios žinios apie lietuvius“ pabaigoje, susumuodamas ankstyviausių šaltinių teikiamus duomenis, J. Jurginis konstatuoja:
 „IX–XII a. žinios, būdamos labai fragmentiškos, duoda bendrą daugiau teorinį supratimą apie klasinės visuomenės pradžią.“³⁹  Šią išvada čia pat keičia pasažas iš marksistinės teorijos pradžiamokslio: „Klasiniai santykiai – tai visų pirma gamybiniai santykiai, kuriuose vienokia ar kitokia forma reiškiasi žmogaus išnaudojimas. Gamybiniai santykiai – tai nuosavybės santykiai tarp gamintojo ir gamybos priemonių valdytojo.“⁴⁰  Po šio viražo J. Jurginis vėl grįžta prie anksčiau plėtotos minties, bet ją jau papildydamas nauju kontekstu: „Kokių nors konkretesnių išvadų dėl nuosavybės santykių ir žmogaus išnaudojimo formų iš šių bendrų ir paviršutiniškų žinių padaryti negali-

 ___

 36 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, p. 22.

 37 Ten pat, p. 39.

 38 Ten pat, p. 25.

 39 Ten pat, p. 46.

 40 Ten pat.