Faktografinės istorijos autorių tikslas – istorija kaip praeities pažinimo priemonė. Ši samprata sąlygoja „patikimų“ žinių šaltinių (moksliniai veikalai) bei komentatorių (specialistai) pasirinkimą, gausios montažinės ar / ir ikonografinės medžiagos demonstravimą. Kaip tokių diskursų trūkumus galima paminėti probleminio mąstymo stoką, istorijų vienprasmiškumą, „uždarumą“, kai rodoma, „kaip buvo iš tiesų“, užuot paaiškinus, „kaip iš tiesų prie to prieita“.

Atskira faktografinės istorijos „atšaka“ laikytina probleminė istorija, kuriai būdinga: orientacija į nūdienos visuomenės istorinės sąmonės aktualijas, praeities pažinimo problemų bei istorijos rekonstrukcinio pobūdžio akcentavimas. Probleminė istorija neišskirtina į atskirą tipą, nes ją su faktografine daugiau požymių sieja nei skiria.

Antroji istorijos diskursų grupė įvardytina kaip etinė. Joje svarbiausia aksiologinė informacija apie praeitį. Šios produkcijos autorių tikslas – istorija kaip vertybių patvirtinimas ir sustiprinimas. Pagrindinis istorinės informacijos šaltinis šio pobūdžio laidose ir filmuose – audiovizualine technika fiksuota individuali ar kolektyvinė atmintis. Etinę praeities pusę akcentuojančiuose diskursuose dažnai nepateikiamas istorinis kontekstas, stokojama kritiškumo atsiminimų atžvilgiu.

Trečioji istorijos diskursų grupė vadinama estetine. Iš kitų laidų ir filmų šios grupės produkciją išskiria ypatingas kūrėjų dėmesys istorinio meno formoms bei specifinis jų pateikimas, pabrėžiantis estetinę informaciją, o ne dokumentinę vertę. Pastaroji ypatybė byloja apie mėgavimosi menu nuostatą.

Suprantama, kad bet kokia klasifikacija – tai teorinis konstruktas, vienų savybių išryškinimas ir kitų „nematymas“. Pateiktas grupavimas – tai tik vienas iš galimų požiūrio į istoriją kine ir televizijoje būdų. Pasitelkus jį galima atskleisti ne tik audiovizualinio istorijos diskurso konstravimo ypatybes, bet ir analizuoti jų tendencijas. Tačiau tai jau kito straipsnio objektas.

History of Lithuania in Cinema and Television.

Peculiarities of discourse construction

Rūta Šermukšnytė

Summary

The aim of the article was to take a look at the peculiarities of construction of historical discourse in documentary cinema and television from the perspective of the contemporary history science. The raised goal was specified by the following tasks: 1. to motivate the beginning and relevance of the selected research in the introductory part; 2. to describe the essence of audio-visual history following the works of Western (mainly German) authors; 3. to discuss the particularity of documentary films and broadcasts dealing with historical topics which have been created during Lithuania’s independence, having employed a certain classification.

The article considers presentations with historical content and expressed in audio-visual language as audio-visual history. They are determined by internal (particularity of audio-visual language as the means of creation and perception of the way of expression, genre requirements) and external (concepts of purpose of institutions that create audio-visual history