Po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje apie 1918–1920 m. įvykius pasirodė nemaža brošiūrų, žurnalų ir laikraščių straipsnių. Visų jų autorių tikslas buvo „įrodyti“, kad plačiosios lietuvių tautos masės visą laiką siekusios sovietinės santvarkos, o Nepriklausomybės laikotarpis (1918–1940 m.) tebuvęs „buržuazinės diktatūros“ laikotarpis. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaraciją stengtasi visiškai ignoruoti. Pokario Lietuvos istorikai negalėjo atsižadėti vienos dogmos, būtent kad istorinis procesas neišvengiamai turįs vesti visas tautas socializmo ir komunizmo kryptimi ir kad sovietinė sistema esanti geresnė ir tobulesnė už kiekvieną kitą. Dominuojant sovietinio patriotizmo, kurio vardu buvo pridengtas rusiškas nacionalizmas, tendencijai reikėjo įrodinėti, kad didžioji rusų tauta visada buvusi teisinga ir kad kiekvienos kitos tautos kelias yra tik su ja. Bet koks nukrypimas nuo to kelio reiškė buržuazinio nacionalizmo puoselėjimą. O tai jau buvo didelis nusikaltimas.

Įdomu pažymėti, kad patys lietuviai kurį laiką nepajėgė ar tiesiog nesiėmė rašyti, kaip lietuvių tauta 1918–1919 m. kovojusi už sovietinę valdžią. Vienas iš pirmųjų autorių, bandžiusių „įrodyti“, kad Lietuvos „darbo žmonės“ kalbamuoju laikotarpiu tekovoję už sovietų valdžią savo krašte ir jos tetroškę, buvo jau anksčiau minėtas rusas A. Andrejevas⁸³. Nors jo darbas parengtas visiškai nesusipažinus su Lietuvoje esančia archyvine medžiaga bei kitais šaltiniais ir jame pasikliauta vien propagandinės pakraipos komunistine literatūra bei spauda, istorikai J. Žiugžda ir D. Fainhauzas jį nepaprastai išliaupsino ir pavadino „įdomiu tyrinėjimu“, kuriame parodyta „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos milžiniška reikšmė lietuvių tautos išsivaduojamojoje kovoje“⁸⁴.

Vėlesniais sovietiniais metais spaudoje šia tema pasirodė daugybė valdžios ideologų perfiltruotų „mokslinių“ straipsnių⁸⁵ bei dokumentų rinkinių⁸⁶, monografijų⁸⁷, akademinių leidinių⁸⁸ ir kt. darbų. Visus juos galima apibūdinti keliais sakiniais. Paprastai šie darbai buvo rengiami spaudai pagal bendrą Sovietų Sąjungai privalomą schemą, kuria remiantis viešumai galėjo būti naudojama tik tokia istorinė medžiaga, kuri tiesiogiai padėjo Komunistų partijos interesų propagandai. Sovietams istorija ir toliau buvo priemonė savo imperialistiniams tikslams siekti. Su tokia sąmoninga atrankos tendencija 1958 m. buvo išleistas Lietuvos TSR istorijos šaltinių III tomas, skirtas 1917–1919 m. įvykiams. Jame šaltiniai atrinkti stebėtinai vienašališkai. Tą patį galime pasakyti ir apie 1961 m. išleistą tų šaltinių IV tomą, apimantį 1919–1940 m. Atiduodami duoklę klasių kovos istorijai, leidėjai ir šį kartą tesiekė iškelti „liaudies valią“ nuo 1917–1918 m. turėti savajame krašte sovietinę santvarką.

Tačiau jų teiginiai, kad tuo metu visa Lietuva buvusi apimta bolševikinės revoliucijos sąjūdžio, iš piršto išlaužti. Gyventojų nuotaikos Lietuvoje daugiausia buvo kaip tik visai priešingos. Nors ir negausūs lietuvių savanorių būriai,

___________________________________________________

83 А. М. Андреев. Борьба литовского народа за советскую власть (1918–1919 г. г.).

84 Вопросы истории. Москва. 1955, № 8, с. 168–171.

85 Revoliucinis judėjimas Lietuvoje; Proletarinė revoliucija Lietuvoje / Red. B. Vaitkevičius. Vilnius, 1960.

86 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1958. T. 3; 1961. T. 4; Борьба за советскую власть в Литве в 1918–1920 г. г. Вильнюс, 1967.

87 B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918–1919 metais; P. Vitkauskas. Lietuvos tarybų respublikos sukūrimas 1918–1919 metais. Vilnius, 1978.

88 Lietuvos TSR istorija, t. 3; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 1.