Baltijos šalyse 1933 m. pradėjusios veikti nacionalsocialistinės organizacijos vokiečių bendruomenėje skleidė nacistinę ideologiją ir propagandą, ragino priešintis Baltijos šalių vidaus tvarkai, o tikrąja savo tėvyne laikyti Vokietiją. Nacistai, vykdydami Vokietijos valią, 1934 m. rengė sukilimus, kurių siekis buvo destabilizuoti politinę padėtį Baltijos šalyse. Laimei, šios Berlyno suplanuotos akcijos neįvyko, kadangi saugumo organai laiku atskleidė nacistų kėslus ir suėmė sukilimų rengėjus. Tačiau nacistinis judėjimas nesustojo, bet, prisidengęs tautinių kultūrinių organizacijų iškabomis, veikė toliau. 1939 m. nacistinė propaganda skelbė, kad didėja Vokietijos galybė, skleidė gandus, jog Baltijos šalis greitai užims Hitleris. Vokiečiai norėjo susigrąžinti turėtą autoritetą ir lyderių pozicijas, kurias prarado po Pirmojo pasaulinio karo, susikūrus nepriklausomoms tautinėms Baltijos valstybėms. Dėl ilgą laiką vokiečių bendruomenėje vyravusių revizionistinių nuotaikų 1939 m. spalio 6 d. Hitlerio kalboje pasakyta mintis apie vokiečių iškeldinimą iš Baltijos šalių daugeliui buvo netikėta ir sunkiai suvokiama.

Vokiečių iškeldinimui Hitleris ruošėsi nuo 1937 m. pradžios: sausį buvo įkurta svarbiausia vokiečių iškeldinimo reikalų institucija – Etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba (Volksdeutsche Mittlestelle, sutrumpintai vadinama VoMi). Ji nuo 1938 m. liepos Hitlerio įsakymu tapo atsakinga už visame pasaulyje gyvenusius vokiečius. 1939–1944 m. VoMi pastangomis į Vokietiją buvo perkelta daugiau nei milijonas vokiečių iš keturiasdešimties pasaulio valstybių ar istorinių sričių6. 1939–1941 m. dėl VoMi ir SS veiklos Baltijos šalis buvo priversta palikti kelis šimtmečius čia gyvenusi gausi vokiečių bendruomenė – apie 132 tūkst. žmonių. 1939 m. spalį iš Latvijos buvo iškeldinta apie 50 tūkst., o iš Estijos – 13 tūkst. 700 vokiečių. 1940 m. iš šių šalių pakartotinio iškeldinimo metu išvyko dar 18 tūkst. vokiečių. 1941 m. žiemą Lietuvą paliko daugiau nei 50 tūkst. vokiečių ir lietuvių kilmės asmenų (apie 10 tūkst. arba kas penktas iškeldintasis buvo lietuvių kilmės).

Pažymėtina, jog iškeldinamiesiems nebuvo paliekama jokia kita galimybė kaip tik išvykti. Vokiečių kultūrinių sąjungų, nacistinių organizacijų ir liuteronų bažnyčios atstovai buvo įpareigoti įtikinti visus vokiečius išvykti. Vokietija, pasiskelbusi turinti teisę lemti užsienyje gyvenančių tautiečių likimą, šiurkščiai pažeidė tarptautinės teisės normas. Visi iškeldinamieji SS padalinių buvo patikrinami, įvertinami pagal rasės, kalbos ir ideologijos kriterijus. Nuo minėto patikrinimo rezultatų priklausė, ar asmeniui bus suteikta Vokietijos pilietybė, kur jis bus apgyvendintas ir įdarbintas. Taigi iškeldinimas nebuvo tautiečių gelbėjimas, o veikiau Reicho savanaudiškų siekių įgyvendinimas.

Nemažai istorikų tyrinėjo vokiečių iškeldinimo iš Baltijos šalių istoriją, oficialiųjų Reicho institucijų – Hitlerio štabo,VoMi bei SS – vaidmenį vykdant iškeldinimą, tikslino iškeldintųjų skaičių bei kitus statistinius duomenis, tačiau neatkreipė dėmesio į pagrindinius oficialiųjų Reicho institucijų bendradarbius – nacistines organizacijas. Istoriografijoje vyrauja požiūris, jog vokiečių iškeldinimas buvo savarankiška, tvarkingai įvykdyta pačių vokiečių tautinių bendruomenių akcija reaguojant į Stalino ir Hitlerio suokalbį. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais dokumentais ir skelbta medžiaga, siekiama parodyti, jog vokiečių iškeldinimą iš Baltijos šalių vykdė daugiausia nacistinių organizacijų atstovai, nes nacistinio judėjimo lyderiams pirmiesiems buvo atskleistas vokiečių mažumos iškeldinimo planas bei pavesta kuo greičiau įvykdyti

---

 6 Arbušauskaitė A. L.Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002, p. 29.