| dalyvavimas valstybės valdyme ir kitoje imperijos institucijoje – kariuomenėje, sukūrė įvaizdį, kad svarbius reikalus sprendžia bajorija, tačiau toks manymas būtų tik sąlyginai teisingas. Tarnaudama valstybei, kartu įsitraukdama į Rusijos biurokratijos gretas, bajorija dažnai prarasdavo politinį ir moralinį ryšį su savo luomu. Kur kas geriau bajorijos luominiams ir politiniams interesams atstovavo korporacinė organizacija ir iš dalies žemietijos.
3. Bajorijos politiniai siekiai po baudžiavos panaikinimo
Pirmomis bajorijos politinės veiklos apraiškomis po 1861 m. tapo atsakas į baudžiavos panaikinimą. Kaip paaiškėjo, dalis gubernijų bajorų susirinkimų pasipiktino caro manifestu, kuris pažeidė bajorijos nuosavybės teises į valstiečius, patvirtintas 1785 m. Jekaterinos II privilegija. Korelino teigimu, stipriausiai bajorų nepasitenkinimas pasireiškė 1861–1862 m. žiemos gubernijų bajorų susirinkimuose25. Vadovauti ėmėsi Maskvos gubernijos susirinkimas, kuriame 1862 m. sausį. N. Bezobrazovas iškėlė idėją sušaukti valstybinį bajorijos susirinkimą, pakeisiantį reformos nuostatas pagal 1785 m. privilegiją. Panašaus turinio pareiškimus padarė ir kiti susirinkimai (Tulos, Smolensko, Charkovo, Pskovo, Voronežo ir kt.). Jau minėto pakilimo metu išryškėjo tos bajorijos judėjimo asmenybės, kurios ir ateityje vaidins didelį vaidmenį politinėje veikloje (tai maskviečiai N. Bezobrazovas ir grafas V. Orlovas-Davydovas, peterburgietis A. Platonovas, pskovietis grafas A. Bobrinskis ir kt.)26. Politine prasme pats svarbiausias ir patvaldystei atrodantis pats pavojingiausias buvo sumanymas sušaukti visos Rusijos bajorijos susirinkimą. Carizmas labai neigiamai reagavo į tokias iniciatyvas bijodamas, kad tai pirmas žingsnis į konstitucinę santvarką, kurios tikslas – apriboti imperatoriaus valdžią. Tačiau visgi daugiausia dėmesio bajorų pareiškimuose buvo skirta ūkinei jų padėčiai gerinti ir santykiams su buvusiais baudžiauninkais sutvarkyti.
Jau 1862 m. kovą vidaus reikalų ministras P. Valujevas atkreipė bajorijos vadovų dėmesį į tai, kad susirinkimai, keldami politinius reikalavimus, pažeidžia savo kompetenciją. 1865 m. sausį Maskvos susirinkimas, vadovaujamas N. Bezobrazovo ir grafo V. Orlovo-Davydovo, vėl siūlė įteikti carui „adresą“, kuriame prašoma steigti bajorijai atstovaujančią valstybinio rango įstaigą. Tačiau šios idėjos nepalaikė dauguma susirinkimo narių. Paveikta bajorų susirinkimų aktyvumo, su savo sumanymu pasireiškė ir Peterburgo žemietija. 1865 m. gruodį jos narys A. Platonovas patarė surašyti raštą, siūlantį sušaukti valstybinio lygio centrinį žemietijų suvažiavimą27. Valdžia rimtai sunerimo. Imtasi priemonių, kad panašūs dalykai nepasikartotų. 1867 m. birželio 13 d. bajorijos susirinkimų pirmininkams specialiu potvarkiu buvo uždrausta įtraukti į susirinkimų darbotvarkę politinius klausimus ir nurodyta drausminti nepaklusnius susirinkimų narius28.
Sumanymų dėl politinių reikalavimų žemietijose ir bajorijos susirinkimuose kildavo ir vėliau. Tačiau tik susiklosčius palankioms aplinkybėms Peterburge, kai imperatoriai paskirdavo liberalesnius ministrus, atsirasdavo reali galimybė, kad „adresai“ bus išklausyti ir valdžia imsis konkretesnių sprendimų, liberalizuojančių politinę sistemą arba leidžiančių bajorams įsitraukti į svarbių politinių klausimų sprendimą. Panašiai atsitiko 1880–
_____________________________________________
25 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 237.
26 Ten pat.
27 И. М. Пирумова. Земское либеральное движение…, p. 71.
28 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 251. |
dizainas ir programavimas giriaus