| nųjų miestų gyventojų kapinynai nežinomi ir netyrinėti, palaidojimų bei rastų įkapių datavimas prastas, periferijoje tyrinėti senkapiai dažniausiai datuojami XV–XVII a. ir kt. Archeologai netgi diskutuoja, ar iš viso XIV a. pagonys dar degino mirusiuosius (tokios pozicijos laikosi dauguma archeologų), ar šis paprotys išnyko kartu su mada pilti pilkapius ir buvo praktikuojamas tik išimtiniais atvejais, tarkim, laidojant valdovus arba karius (taip teigia Kernavę tyrinėjantys archeologai A. Luchtanas ir G. Vėlius). Visiškai priešingi teiginiai, kuriuos dar labiau supainioja teorijos apie to meto visuotinį laidojimą vandenyje (archeologo V. Urbanavičiaus teiginiai). Aišku, krikščionys, kurie gyveno to meto Lietuvos miestuose, mirusiųjų nedegino. Tai, kad senieji Lietuvos miestai buvo polietniniai ir daugiakonfesiai, irgi neabejotina. Todėl ir logiška, kad nedegintiniai Kernavės (Kriveikiškių) kapinyno palaidojimai, tuo labiau kad bent jau dalis ten aptiktų įkapių būdingos platesniam regionui, gali būti siedintini, tarkim, su stačiatikių kolonija Kernavėje. Tokią teoriją buvo pateikęs archeologas G. Zabiela. Todėl G. Vėliaus plati to laikotarpio laidojimo papročių analizė, taktiška įvairių teorijų apžvalga ir argumentacija yra labai logiška hipotezė ir įtikinama argumentacija, ypač dėl teiginio, kad aptariamame kapinyne palaidoti lietuviai – pagonys (p. 12–17).
Po istorinio konteksto aptarimo knygoje pristatomas Kernavės miestas ir kapinynas (p. 18–24). Jame išvardijamos Kernavės komplekso sudedamosios dalys, trumpai pristatomi kasinėjimų rezultatai ir apimtys. Beje, ištirta tik menka dalelė buvusio miesto, kuris užėmė daugiau kaip 10 ha plotą, – 1750 kv. m. Tačiau radiniai įspūdingi. Itin svarbu, kad jie labai tiksliai datuojami, nes Kernavę nusiaubę du gaisrai, 1365 ir 1390 m., fiksuoti ne tik rašytiniuose šaltiniuose, bet ir akivaizdžiai matomi kultūriniame sluoksnyje. Todėl Kernavės raidos schema, etapai, pakilimai ir nuosmukiai labai argumentuoti (p. 21–22). Miestas, šiandienos suvokimu, gana nedidelis. Tai tik apie 11 ha teritorija, kurioje, nors ir pagal gatves, bet gana padrikai stovėjo apie 80 medinių sodybų, o jose gyveno ne daugiau kaip 500 gyventojų. Autorius, pristatydamas kapinyną, dar kartą sugrįžta prie etninės šio kapinyno priklausomybės (p. 23–24) ir datavimo, kuris sinchronizuojamas su Kernavės pilių ir miesto raida (p. 24).
Kernavės viduramžių kapinyne ištirtas
1272 kv. m plotas, aptikta kapavietės vakarinė, šiaurinė ir rytinė ribos, surasta 292 kapai ir dar 11 individų iš suardytų kapų (p. 25). Tyrimų rezultatai, reljefas leidžia spėti, kad kapinyno plotas yra apie 5338 kv. m ir jame gali būti palaidoti apie 1575 žmonės (p. 25). Skaičiavimų metodika ir galima tik minimali paklaida nekelia abejonių. „Turimi tyrimų duomenys leidžia analizuoti kapinyną paleodemografiniu aspektu“, o šie rezultatai pateikti naudojantis antropologinius tyrimus atlikusio doc. dr. R. Jankausko įdirbiu (p. 26). Manoma, kad Kernavės bendruomenę paskutiniu jos gyvavimo etapu sudarė apie 400–500 žmonių“ (p. 28), nors R. Jankauskas „daro išvadą, kad, turimais duomenimis, Kernavėje gyveno vidutiniškai 210–310 žmonių
(p. 27). Didesnis žmonių skaičius gaunamas skaičiuojant kartas, be to, jis sutampa su spėjamoje miesto teritorijoje galėjusių gyventi miestiečių skaičiumi. Nesiginčijant dėl tokių skirtingų rezultatų, lieka abejonė, kad surastas tik vienas iš kelių (ar net keleto?) viduramžių Kernavės kapinynų. Taip spėja ir G. Vėlius, jau kitame skyriuje užsimindamas, kad „matyt, Kernavėje yra dar vienas, mums nežinomas laidojimo paminklas, kuriame mirusieji laidoti jau ne pilkapiuose, bet galbūt dar sudeginti“ (p. 31).
Esminis, didžiausias ir išsamiausias monografijos skyrius – „Kapai ir įkapės“. G. Vėlius – aukščiausios klasės profesionalas archeologas, suradęs šį kapinyną, jį tyrinėjęs ir, kaip minėta, šių tyrimų pagrindu apgynęs disertaciją. Skel- |
dizainas ir programavimas giriaus