asmens duomenų apsaugos įgyvendinimo pretekstu) buvo apribotas priėjimas prie „buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų“ (20 str. 3 punktas). (Šitokį dalinį pirminių šaltinių neprieinamumą net ir istorikams įtvirtino 2005 m. balandžio 4 d. LR Vyriausybės patvirtintos tokių dokumentų ir bylų ,,naudojimo taisyklės“. Nepaisant istorikų ir visuomenės protestų, grupės Seimo narių kreipimosi į Konstitucinį Teismą10, praeitų metų gruodžio 19 d. Seimas priėmė (skubotai parengtas) įstatymo pataisas11, menkai tepakeitusias ir absurdišką teisinę situaciją (Lietuvos valstybė ir toliau saugo svetimos valstybės, okupanto represinių struktūrų paslaptis nuo savo visuomenės), ir pačią naudojimosi dokumentais praktiką (paliktą archyvų sistemos funkcionierių savivalei.) Žinoma, situacija Lietuvoje šiuo požiūriu ir toliau lieka nepalyginti palankesnė nei Rusijoje, ypač jei kalbame apie profesionalius istorikus. O ir pati istorinių tyrimų proveržio tiesioginė priklausomybė nuo archyvų atvirumo nėra savaime teigiamas dalykas. Juk galima ieškoti naujų teorinių prieigų, plačiau panaudoti kitų rūšių šaltinius, nors tyrinėjant tarpvalstybinius santykius diplomatiniai ir slaptieji politiniai dokumentai buvo ir liks svarbiausi, nepaisant to, kad jų reikšmė antai SSRS užsienio politikos supratimui (ne pažinimui) dažnai perdedama.

Kita su mokslinėmis sąlygomis susijusi aplinkybė: per paskutinį dešimtmetį mūsų tematikos tyrimai peržengė siaurus institucinius skyrių ar katedrų rėmus. Stalininio laikotarpio problematika (1940–1941; 1944–1953) skirtingais kampais nagrinėjama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir Tarptautinės komisijos nacių ir komunistiniams nusikaltimams Lietuvoje įvertinti12. Jų veikla ne dubliuoja, o veikiau papildo viena kitą: centro tyrimus atlieka Lietuvos istorikai, jo veikla labiau orientuota į atminties įkultūrinimą, pirminių šaltinių publikavimą, tyrimų populiarizaciją Lietuvoje ir užsienyje, patriotinį auklėjimą, o komisija – tarptautinė, jos mokslinė veikla labiau susijusi su formaliu (daugiau politiniu nei teisiniu) abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų žmonijai įvertinimu, o tyrimų rezultatai publikuojami daugiausia elektroninėje erdvėje, platesnius skaitančiosios visuomenės sluoksnius pasiekdami gerokai pavėluotai ir ne visai funkcionaliu pavidalu13. Paskutinį dešimtmetį sėkmingai dirba bei savo studijas skelbia ir mokslinių institucijų rėmų nevaržomi tyrėjai, kita vertus, galima išskirti ir savitas (institucinius rėmus irgi peržengiančias) tyrimų kryptis, netgi mokyklas.

1. Lietuvos valstybingumo ir bolševizmo Rusijoje kūrimasis ir įsitvirtinimas. Ryškiausia iš tokių mokyklų (nors galbūt ir nebeegzistuojanti) susijusi su Česlovo Laurinavičiaus vardu, kurio studija apie 1920 m. Taikos sutartį14 
buvo pirmasis proveržis ir iki šiol išlieka

---

10 http://www.lrkt.lt/Prasymai/45_2006.htm

 11 Valstybės žinios. 2007, Nr. 4-154.

 12 http://www.genocid.lt; http://www.komisija.lt

 13 2006 m. pabaigoje pasirodė ir keletas knygų, spausdinančių dar 2001–2003 m. Komisijos darbo medžiagą: Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941) // Terror and Crimes against Humanity. The First Soviet Occupation (1940–1941). Vilnius, 2006; Jakubčionis A., Knezys S., Streikus A. Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941) / Occupation and Annexation. The First Soviet Occupation (1940–1941), sud. A. Anušauskas. Vilnius, 2006.

 14 Laurinavičius Č. 1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis. Vilnius, 1992.