Kruonio, ir apsupta. Pasiduoti brigada nenorėjo, bet paaiškinus aplinkybes, kad bolševikai jau prie Gardino ir t. t., ji sutiko sudėti ginklus. Buvo nuginkluoti 54 karininkai, 1050 kareivių, paimtos 8 patrankos, 190 arklių, daug kulkosvaidžių, ypač lengvųjų, 51 vežimas, 9 virtuvės ir kito turto³⁵.

Iš šios vietos brigada buvo nugabenta į Kaišiadoris, pasodinta į traukinį, nuvežta į Kauną ir perduota Kauno miesto karo komendantui. Šį uždavinį atliko II pėst. pulko VII kuopa, vadovaujama ltn. A. Butkevičiaus. Ginklai buvo perduoti kpt. E. Noreikai, kuris juos nugabeno į Kaišiadoris. Artileriją ir gurguolę į Kaišiadoris nugabeno kpt. J. Banys³⁶. Kaišiadorių karo komendanto sudarytos komisijos apskaičiavimu, traukdamasi lenkų kariuomenė padarė nuostolių už 153 547 auksinus³⁷.

Internuoti lenkų kariai, kurių buvo daugiau kaip 2000, vėliau iš Kauno buvo perkelti į Vilkaviškio kareivines. Ten jie buvo laikomi gana laisvai, jiems buvo leista išeiti iš kareivinių, jautėsi gerai. Sužinoję, kad rugpjūčio 17–20 d. bolševikų M. Tuchačevskio vadovaujamos armijos buvo sumuštos prie Vyslos, ėmė bėgti pas savuosius. Apsauga buvo silpna, nors vėliau, įvykus konfliktui su lenkais prie Seinų, ji buvo sustiprinta³⁸.

4. Bolševikai Vilniuje

Kaip jau minėjome, 1920 m. liepos 14 d. bolševikų III korpuso, vadovaujamo G. Gajaus, spaudimas buvo toks ūmus, jog lenkų karinė vadovybė turėjo apleisti Vilnių nespėjusi ištuštinti didelių savo sandėlių. Plėšdami ir degindami dvarus bei kaimus, bolševikai įžengė į Vilnių. Čia jie plėšė viską, kas, jų nuomone, buvo buržujiška. Kurį laiką bolševikai liovėsi vyti lenkus ir šie galėjo per Gardiną tvarkingai trauktis Varšuvos kryptimi. Tik vyriausiajai bolševikų vadovybei griežtai įsakius, po kelių dienų lenkų persekiojimas buvo tęsiamas.

Kadangi atsitraukdami lenkai sunaikino geležinkelių tiltus, bolševikų IV armijos štabas, buvęs Polocke, tik rugpjūčio 6 d. atvyko į Vilnių. Jis įsikūrė buvusio apygardos teismo rūmuose Jurgio prospekte. Štabo darbuotojai buvo apgyvendinti prabangiuose pasitraukusios iš Vilniaus lenkų inteligentijos butuose. Ypač daug tokių tuščių butų, paliktų prižiūrėti tarnams, buvo Antakalnyje.

Lietuvos valdžios suverenitetui palaikyti sostinėje palikta komendantūra, turėjusi dvi pėstininkų kuopas, šiuo atžvilgiu maža ką tegalėjo nuveikti. Be komendantūros, Vilniuje dar savarankiškai funkcionavo lietuvių paštas, kuris iš Kauno ir atgal buvo vežiojamas automobiliais su lietuvių kareivių sargyba.

Įsikūrusi Vilniuje, sovietų valdžia su Lietuvos vadovybe visiškai nesiskaitė. Į miestą atvyko daugybė įvairių įstaigų darbuotojų, armijos ir divizijos politiniai ir vykdomieji skyriai ir kt. Prasidėjo sistemingas ir organizuotas prekybos ir pramonės plėšimas. Bent šiek tiek vertingesni daiktai buvo nacionalizuojami sovietų valdžios naudai. Į Maskvą buvo siunčiami traukinių ešelonai su dirbtuvių ir fabrikų mašinomis, įvairiomis medžiagomis, privačių parduotuvių turtu, spaustuvių įranga. Ypač nukentėjo žinomas Durunčos tabako fabrikas.

Nesutarė tarpusavyje ir patys bolševikai: vieni reikalavo traukinius panaudoti kariuomenei į Gardiną, Balstogę bei kitas vietoves pervežti,

___

35 Atskiros brigados (II brigados, II pėst. divizijos) karo dienynas (1920 01 01–12 31) // LCVA. F. 510,
ap. 1, b. 9, l. 46.

36 Lenkų brigados nuginklavimas 1920 m. liepos
18 d. // Ten pat, f. 384, ap. 3, b. 66, l. 111.

37 Ten pat, l. 147–153.

38 K. Ališauskas. Istorinės pastabos…, p. 54