Pirmas žingsnis šia linkme - buvo pradėta formuluoti geopolitinių faktorių, kaip svarbiausios Lietuvos istori­jos determinantės, koncepcija. Šie faktoriai, anot Z. Ivinskio, istorijos eigoje nesikeičia: kaip viduramžiais, taip ir XX a. Lietuva yra veikiama trijų veiksnių - Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Jis rašo: „Šiandien veikia tos pačios is­torinės jėgos kaip viduramžy, jog mūsų tautos gilios praeities ir dabarties pagrindiniai klausimai nedaug kuo ski­riasi. Nes istorijoje keičiasi tik žmonių kartos. Joje veikiančios jėgos dažnai lieka nepakitėjusios, permanentiš­kos"⁵³. Šias jėgas Z. Ivinskis netgi pavadina dėsniu: "Istorijoje nesama matematiško dėsningumo, bet esama dide­lio panašumo, kuris taip pat ir jai nustato dėsnius. Kaip dažnai istorija pasikartoja šimtmečių bėgyje! Kaip dažnai tie patys jos veikėjai pasirodo jos šviesoje! Tiesa, matuojant jų permanentiškumą nereikia užmiršti, kad laikas kei­čia formas, duoda naujus atspalvius"⁵⁴ . Šie niuansai atsispindėjo naujoje Lietuvos istorijos periodizacijoje pagal geopolitines epochas: XIII-XV a. Lietuva kaunasi dėl egzistencijos su vokiečiais, o nuo 1492 m. pamažu praside­da Rusijos dominavimo epocha, pasibaigusia XVIII a. pabaigoje aneksija. Anot Z. Ivinskio, Rusijos faktorius te­beveikia ir XX a. Netgi 1922 m. reformai įtakos turėjo "gresiantis bolševizacijos pavojus"⁵⁵. Taigi Z. Ivinskio peri­odizacija lietė esmingiausią Lietuvos istorijos faktorių: daug kas Lietuvos istorijoje priklausė ne nuo vidinės rai­dos, bet nuo išorinių poveikių.

Taip buvo žengtas pirmasis žingsnis istorinių bendrybių paieškų, taigi ir istorizmo įveikos linkme. Aišku, tai dar labai nedidelis žingsnis - ryšys su istorine politinių įvykių istorija dar labai akivaizdus. O svarbiausia - geopoli­tinių lūžių ir faktorių įvardijimas nieko nesako apie visuomenės būklę ir permainas. Šios koncepcijos ribotumą jautė ir pats Z. Ivinskis, kalbėdamas, kad ji mažai duoda "tautos istorijai" pažinti⁵⁶. Nors jis savo "Lietuvos istori­joje" liko prie geopolitinės ar net „valstybinės" periodizacijos šalininkų, tačiau pateikė ir kitą galimybę - periodi­zuoti pagal „valstiečio santykį su žeme"⁵⁷. Turint galvoje, kad Lietuva buvo agrarinis kraštas ir per visą istoriją valstietija sudarė gausiausią visuomenės dalį, galėtume teigti, kad tai buvo pirmoji Lietuvos visuomenės raidos schema, sureikšminusi Kazimiero privilegijos, Valakų reformos ir baudžiavos panaikinimo momentus.

Sociologinių teorijų, kuriomis remtasi, Zenonas Ivinskis neaptaria. Atrodo, kad jis tebesivadovauja pozity­vistine indukcija. 1935 m. jis rašė: "Kad būtų galima išvesti bendrus dėsnius, reikia pirmiau, pažinus faktus, su­megzti juos priežastingumo ryšiu"⁵⁸. Tiek, kiek tokį dėsnių ieškojimą (pvz., K. Lamprechtas) galima pavadinti is­torijos sociologizacija, tiek tai istorizmo įveika. Tačiau ne tik „Annalų" mokyklos kūrėjai labai kreivai