| kas. Tai, be jokios abejonės, vienas įdomiausių šio disertacijos gynimo aspektų. Sąlyginai minėtas logikas galima pavadinti – individualistinė / vertinančioji ir subendrinanti / susilaikanti nuo vertinimo. Pastaroji minties gija, ne kartą iškilusi diskusijoje, provokavo idėjų istorija besiremiančia pirmąja logika leistis prie institucinio sovietinės lietuvių istoriografijos matmens, TSKP istorijos katedrų vietos ir vaidmens tuometiniame istorijos mokslo ideologinės kontrolės mechanizme klausimo, prie oficialaus spaudimo pulso pamatavimo (ko taip bijojo sovietmečiu istorikai?), galiausiai prie sovietmečio istorinės kultūros tyrimo. Disertantui, kuris nuo pat pradžių kruopščiai dirbo individualistinės / vertinančiosios logikos perspektyvoje, pavyko įtikinamai pademonstruoti jos pranašumus. Ji, kaip savotiška klasikinė istorinio mąstymo logika, turi ir tai, ko kartais stokoja subendrinančioji (sociologizuojančioji) nuostata: galimybę įžvelgti diskurso pokyčius tam tikrų asmenybių įtakos plotmėje, gebėjime įvertinti išliekamąją vertę turinčių autorių idėjų brendimo ir raiškos kontekstus, pagaliau mokslinėmis priemonėmis pagrįsti ypač paties istorijos mokslo ir jo tradicijos požiūriu svarbią naujo žinojimo teritoriją – sovietinės indoktrinacijos sąlygomis Lietuvoje buvo kūrybingų istorikų, kruopščiai atliktų darbų, to, ką ir dabar vadiname istorijos mokslu.
Aurimas Švedas nuveikė didžiulį darbą – ne tik surado kelią į sovietinės lietuvių istoriografijos rekonstravimą ir jo plotmėje parašė daktaro disertaciją, sukūrė originalų pusiau struktūrintų interviu su sovietmečiu aktyviai dirbusiais istorikais ir kitų specialybių humanitarais priedą, įtraukė ir pirmą kartą panaudojo daugiau kaip 50 proc. savo disertacijoje naudojamų šaltinių, bet ir, gal tai net svarbiausia, pagilino ir naujai aktyvino istoriografinių tyrinėjimų Lietuvoje savivokos horizontą. Nenuostabu, kad tam pasiryžus (nors tas siekis, žinoma, nėra eksplikuotas disertacijos tikslų ir uždavinių skiltyje), kuriuo nors disertacijos rengimo etapu sovietinės lietuvių istoriografijos tyrimui patekus į vienokį ar kitokį akligatvį, prireikdavo atsiremti į Arthuro Rimbaud: „O auštant, apsišarvavę ugninga kantrybe, mes įžengsime į tviskančius miestus.“4
Čia pabandyta susumuoti tai, dėl ko Aurimo Švedo disertacijos gynimą pavadinau besišaukiančiu užrašų knygelės.
Aurelijus Gieda
---
4 Iš Aurimo Švedo disertacijos gynimo baigiamosios kalbos. |
dizainas ir programavimas giriaus