3. Viduramžių miestų vaidmuo

Kaip minėta, pasak L. Vasiljevo, po Romos kritimo germaniškoji ankstyvojo feodalizmo Europa savo socialine sandara buvo artima tradiciniams Rytams. Rusų istoriko manymu, miestietiško gyvenimo raida buvo pirmasis esminis veiksnys, II tūkstantmečio po Kr. pradžioje paspartinęs antikinio paveldo ir antikinės socialinės struktūros recepciją, o miestai, ypač prekybinės respublikos (Venecija, Genuja, Florencija, Hanzos miestai), tapo „kūlgrindos pirmuoju akmeniu“ iš antikos į kapitalizmą per viduramžių „liūną“ (antrasis buvo Renesansas, trečiasis – reformacija, ketvirtasis – kolonializmas).

E. Gudavičius pabrėžia, kad miestai Vakarų Europoje atsirado plėtojantis žemės ūkiui (paremtam dvarų ūkiais, kurie savo ruožtu rėmėsi alodiniu ūkiu), plečiantis kalnakasybai, augant amatų ir mainų poreikiui. Kadangi visa tai vyko kilus iniciatyvai iš apačios, o ne davus komandą iš viršaus, jau „ankstyvųjų viduramžių Europa išsirutuliojo iki tol pasaulio istorijoje neregėtus ūkinio augimo ir pažangos tempus“³³. Europos miestai, kaip ir visur, buvo prekybos ir amatų centrai, bet miestiečiai buvo individualūs verslininkai (susidarė ištisa jų socialinė terpė)³⁴. Taigi miestų atsiradimo viduramžių Europoje giluminė priežastis buvo individuali iniciatyva iš apačios – atsakas į rinkoje susidariusį amatų dirbinių ir mainų poreikį. Šiame kontekste kritikuojama paviršutiniška antikos ir Italijos miestų paralelė: jos iš tikrųjų būta, bet tai tik išorinė analogija. Vadinasi, miestų atsiradimą ar atgimimą (šiuo atveju tai nesvarbu) visų pirma lėmė pačiame feodalizme glūdinti raidos potencija, natūrali jo raida. Tiesiog antikos individualizmo idėja pateko į palankią dirvą. Tai taip pat sudarė sąlygas perimti Romos teisinį paveldą, tačiau jis buvo pritaikytas visai naujoms istorinėms realijoms.

E. Gudavičiaus manymu, svarbiausia yra tai, kad miestai, kaip pagrindinė karalių centralizavimo pastangų atrama, lėmė visų Vakarų Europos šalių visuomeninę ir politinę raidą³⁵. E. Gudavičiaus požiūris su L. Vasiljevo sutampa tik ta prasme, kad jis taip pat mano, jog miestai ardė feodalinę socialinę ir politinę sandarą, o pirmasis šio ardymo etapas buvo luominės struktūros susiklostymas³⁶.

4. Kapitalizmo genezės klausimas

Štai kaip L. Vasiljevas apibūdina kapitalizmo sanklodos formavimosi procesą vėlyvaisiais viduramžiais: „Europa palaipsniui defeodalizavosi: feodalizmo pagimdyti institutai ir normos grimzdo į praeitį kartu su joms būdingais blizgučiais ir feodalinių valdovų spindesiu, katalikiškų pamaldų ištaigingumu. Visa tai keitė vis auganti vadinamojo trečiojo luomo kohorta, visų pirma miestiečių-biurgerių, kurių veikla buvo orientuota į rinką, o pasaulėžiūra rėmėsi puritoniško protestantizmo griežtumu. […] Vėlyvųjų viduramžių Europa lėtai, bet vis spartėjančiu tempu darėsi prieškapitalistinė“³⁷. Kitaip sakant, pabrėžiama, kad feoda

___

31 Gudavičius E. Europos ikifeodalinė visuomenė. P. 85, 87.

32 Гуревич А. Я. Проблемы генезиса феодализма... С. 20, 152.

33 Gudavičius E. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis. P. 54.

34 Ten pat, p. 55.

35 Ten pat, p. 55.

36 Ten pat.