Kaip pavyzdį galima paimti vieną iš LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktoriaus pažymų, kurioje aprašomos dvi jo aplankytos ateistinės paskaitos Pasvalio rajone. 1960 m. vasario 11 d. Statybos valdybos klube mokytojas Linkevičius skaitė paskaitą ,,Pasakojimas apie Kristų“. Paskaita prasidėjo 19 val., nors buvo numatyta 18 val., nes lėtai rinkosi klausytojai. Anot stebėtojo, jau pačioje paskaitos pradžioje lektorius padarė metodinę klaidą tvirtai pareikšdamas, kad Kristaus nebuvo – taip iš pat pradžių priešiškai nuteikė tikinčiąją auditorijos dalį. 40 min. trukusią paskaitą daugiausia sudarė įvairios citatos. Instruktorius padarė išvadą, kad po jos nei netikintiesiems, nei tuo labiau tikintiesiems nesusidarė aiškus vaizdas, buvo Kristus ar nebuvo. O vasario 13 d. Vytartų septynmetėje mokykloje skaičiusią paskaitą ,,Kaip Šiluva tapo stebuklinga vieta“ mokytoją Krištopaitienę tas pats instruktorius apibūdino dar griežčiau: ,,Ji arba neteisingai supranta ir vertina istorinius faktus bei paskaitos tikslą (vesdama propagandą aplankyti Šiluvą), arba yra tikinti“³². Siekiant pagerinti padėtį, vien 1960–1961 m. lektoriams ateistams buvo surengti trys respublikiniai seminarai. Be to, ateistinei propagandai koordinuoti 1962 m. rudenį buvo įkurta respublikinė ateistinės propagandos taryba, kurią sudarė 30 asmenų, atstovavusių partinėms, valstybinėms, švietimo įstaigoms, žiniasklaidai.

Daugiausia dėmesio pradėta skirti besimokančio jaunimo ateistiniam auklėjimui. Dar prieš 1954–1955 m. m. LSSR Švietimo ministerija buvo davusi nurodymą sustiprinti ateistinį mokinių auklėjimą vidurinėse mokyklose ir parengusi specialų antireliginio darbo priemonių planą³³. Tačiau realiai ateistinė indoktrinacija mokyklose sustiprėjo tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 1959 m. visose Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose buvo įvestas fakultatyvinis mokslinio ateizmo pagrindų kursas, vidurinėse mokyklose sudaromi ateistų būreliai, rengiami ateistinio rašinio konkursai.

Tuo laikotarpiu pradėta ieškoti ir naujų ateistinių idėjų pateikimo būdų. Šalia spausdinto ir gyvo žodžio plačiau imta naudoti ir vaizdinė agitacija. Dar 1948 m. rugpjūčio 31 d. Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto prie LSSR MT pirmininkas buvo išleidęs įsakymą muziejų direktoriams ,,Dėl antireliginės propagandos išvystymo ir reakcinės katalikų dvasininkijos priešiškos veiklos demaskavimo“³⁴, kuriuo įpareigojo ekspozicijose skirti atitinkamą vietą šiai temai, tačiau kaip ir švietimo sistemoje, realiai muziejų galimybėmis antireliginės propagandos tikslams pradėta naudotis tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 1961 m. uždarytoje
Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo nutarta steigti centrinį LSSR ateizmo muziejų, kuris ateityje turėjo tapti svarbiausiu ateistinės veiklos centru: jame numatyta rengti konferencijas, metodinius seminarus, jis turėjo leisti informacinę bei vaizdinę literatūrą. Į antireliginę veiklą buvo įtraukti ir kiti muziejai. Visų kraštotyros muziejų ekpozicijose turėjo atsirasti ateizmo skyriai, Kauno istorijos muziejus 1962 m. parengė kilnojamąją parodą ,,Reakcinis katalikų dvasininkijos vaidmuo lietuvių tautos istorijoje“, kuri apkeliavo visus rajonus.

Ateistinės propagandos tikslams aktyviau pradėtas naudoti ir kinas. 1961 m. lapkritį–1962 m.

___

32 1960 m. vasario 18 d. pažyma apie PMŽSD Pasvalio rajono skyriaus darbą // Ten pat, b. 210, l. 27–28.

33 LSSR Švietimo ministerijos antireliginio auklėjimo priemonių mokyklose planas 1954–1955 m. m. // Ten pat, ap. 159, b. 5, l. 117–118.

34 Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA). F. 476, ap. 1, b. 22, l. 40.