Pirmieji Vilniaus universiteto istorikai – Michał’as Baliński’s, Józef’as Bieliński’s, o jiems įkandin ir daugelis vėlesnių tyrinėtojų skundėsi trūkumu šaltinių, leidžiančių atidžiau pažvelgti į studijų organizavimą, dėstytojų atranką, skaitytus kursus. Ludwikas Piechnikas savo studijoje būtent šiems klausimams nušviesti panaudojo gausius Centriniame jėzuitų archyve Romoje saugomus šaltinius, juos papildydamas dokumentais iš Krokuvos archyvų. Tad jo studija pateikė labai daug naujų žinių apie vidinį Vilniaus universiteto gyvenimą, jo profesorius ir studentus.

Būdamas edukacijos istorikas, Piechnikas jėzuitų švietimo ir ugdymo sistemą aptarė bendrame Europos mokyklų ir studijų kontekste. Būtent jo „Vilniaus universiteto istorija“ pirmą kartą Vilniaus universitetą pristatė kaip humanistinę mokyklą, atitinkančią naujausius to meto studijų idealus.

Piechniko darbe pirmą kartą buvo pristatytos ir atsiskleidė iškiliausių XVI a. pabaigos ir XVII a. Vilniaus universiteto profesorių, teologijos, filosofijos ir teisės dėstytojų asmenybės, buvo aptarta Universiteto rektorių veikla. Jo studija buvo papildyta gausiais dokumentais, biogramomis.

Pats Piechnikas vienu savo nuopelnų laikė atskleistą Ispanijos universitetų įtaką filosofijos ir telogijos dėstymui Vilniaus universitete.

Sunku pervertinti Ludwiko Piechniko nuopelnus mūsų dabartiniam ankstyvosios Vilniaus universiteto istorijos įsivaizdavimui. Būtent jo studija perkėlė iki tol lietuviškoje istoriografijoje įsitvirtinusius akcentus, iškeldama XVII a. pirmąją pusę kaip Universiteto klestėjimo, aukščiausio pakilimo laiką.

Be to, Ludwikas Piechnikas savo studijoje ne tik paminėjo, bet ir panaudojo Lietuvos mokslininkų – Konstantino Jablonskio, Jurgio Lebedžio, Romano Plečkaičio – darbus. Lietuviškai Piechnikas nemokėjo, bet jam padėjo tuometinė doktarantė Eugenija Ulčinaitė, Krokuvos Jogailos universitete rengusi darbą apie retorikos dėstymą Vilniaus universitete. Eugenija Ulčinaitė savo pažintį su tėvu Piechniku prisimena labai šviesiai3.  Ludwikas Piechnikas buvo pažįstamas ir su kolega bei broliu vienuolystėje T. Pauliumi Rabikausku, su kuriuo susipažino Romoje, naudojosi jo studijomis, kvietė Rabikauską į jėzuitų surengtą Vilniaus universiteto metinių minėjimą Krokuvoje.

Ludwiko Piechniko studija apie Vilniaus universitetą ir jo veiklos kontekstus iki šiol lieka nepralenkta. Ši studija parodė didžiulį ir Lietuvoje iki šiol dar deramai nesuvoktą jėzuitų įnašą į Lietuvos kultūrą. Turint omenyje, kad pati studija prieinama ir suprantama tik siauram specialistų ratui, gal būtų verta pasvarstyti apie jos vertimą į lietuvių kalbą. Tokiu būdu Vilniaus universitetas pastatytų vertą paminklą bene iškiliausiam savo istorijos tyrinėtojui.