žmona iškilmių išvakarėse, spalio 27 d.

1939–1940 m. E. Turauskas Politikos departamento direktoriaus veikla detaliai nušviesta jo prisiminimų knygoje, kuri praturtina Lietuvos diplomatinę istoriją ir apskritai Lietuvos istoriją dokumentine medžiaga⁶⁰.

1940 m. kovo 1 d. E. Turauskas buvo paskirtas antrininku – ministru tarėju – Berne (tituliaras buvo dr. Jurgis Šaulys) ir savarankišku nuolatiniu Lietuvos delegatu prie Tautų Sąjungos su rezidencija Berne, nes Lietuvos nuolatinės delegacijos patalpos Ženevoje taupumo sumetimais buvo likviduotos.

Elena Turauskienė išvyko į Šveicariją ieškoti buto. Ten buvo išsiųsta dalis bibliotekos, baldai. E. Turauskas vis dar delsė, ruošė savo vieton pamainą. Prasidėjusi okupacija pagreitino E. Turausko išvykimą. Dar prieš išvykdamas E. Turauskas nurodė sekretorėms sunaikinti slaptąjį Užsienio reikalų ministerijos archyvą, ypač tokius tekstus, kurie sovietų akyse galėtų „kompromituoti“ asmenis. E. Turausko įsakymas buvo vykdomas nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio ryto, nes niekas iš sovietų pareigūnų birželio 15 d., okupavusių miestą, iki tol į Užsienio reikalų ministerijos patalpas neužėjo.

Edvardas Turauskas Šveicarijoje (1940–1947 m.)

Birželio 15 d. po pietų išvykęs iš Kauno, per Virbalį ir Eitkūnus pasiekė Karaliaučių, vėliau – Berlyną. Iš čia per Prahą, Austriją birželio 26 d. atvyko į Šveicariją.

1939 m. vokiečiams užėmus Čekoslovakiją ir ten panaikinus visas pasiuntinybes, E. Turauskas nebuvo atšauktas iš Rumunijos ir Jugoslavijos, be to, ten nebuvo paskirtas naujas pasiuntinys, tad, atvykęs į Berną, jis galėjo kreiptis į šias pasiuntinybes Lietuvos reikalais.

E. Turauskas, gyvendamas neutraliame krašte, palaikė visų Lietuvos diplomatinių atstovų, negalinčių tiesiogiai tarpusavyje susisiekti, ryšius. Tad jis aktyviai dalyvavo Šveicarijos diplomatinėje veikloje ir pirmosios sovietinės, ir nacių okupacijų metu (Lietuvos diplomatijos šefo pareigas čia tuo metu ėjo dr. Jurgis Šaulys)⁶¹.

Prisiminimų knygoje „Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai“ E. Turauskas rašo apie tuo metu spręstas Lietuvos aukso, pasiuntinybės namų bei valstybės, kuri priglaustų Lietuvos tautinį komitetą-vyriausybę tremtyje, problemas. Tik „nubalsavus“ Lietuvą įjungti į SSSR, protesto notų įteikimai įvairių valstybių pasiuntiniams, Tautų Sąjungai. Pasitarimų Lietuvos klausimu rengimų (1940 m. rugsėjo 19–25 d. konferencija Romoje, rugsėjo 28 d. bei lapkričio mėnesį Berne...), suformavusių garsiuosius „Kybartų aktus“, problemos⁶².

Prisiminimų knygoje kalbama apie 1941 m. gegužės 11 d. atsišaukimą į tautą, kuriame smerkiama brutali bolševikų jėga bei visos jų naudojamos priemonės, sunki pavergtos Lietuvos padėtis, tikėjimas lietuvių patriotizmu, kova už laisvę. Kalbama ir apie Lietuvos Respublikos pasiuntinių nutarimu Europoje sudarytą Lietuvos tautinį komitetą, kuris imasi vadovauti kovai už Nepriklausomos Lietuvos išvadavimą iš bolševikų okupacijos, šio komiteto Kreipimasis į visus už Lietuvos ribų gyvenančius tėvynainius, kviečiant visokeriopai remti šią kovą. Šis atsišaukimas – vienintelis Lietuvos tautinio komiteto (jis, deja, neišgyvavo nė vienų metų) veiklos atspindys: prasidėjus Vokietijos