kovo iš Lietuvos į Vokietiją buvo išvežta 51 765 darbininkai⁷⁵.  

Istoriko K. Rukšėno apskaičiavimais, į reichą darbams buvo išvežta apie 70 tūkst. Lietuvos gyventojų⁷⁶. A. Gražiūno veikale pateikiamas darbo ir socialinių reikalų generalinio tarėjo J. Paukščio nurodytas skaičius – apie
75 tūkst. žmonių⁷⁷.

Išvados

Apibendrindami straipsnyje išdėstytas mintis, galime padaryti šias išvadas:

1. Vietos gyventojų verbavimą darbams Lietuvoje ir už jos ribų – Vokietijoje – tvarkė ištisa vokiškų ir vietinės savivaldos organų sistema. Šios sistemos viršūnėje buvo Lietuvos generalkomisaras A. T. von Rentelnas, pavaldus Ostlando reichskomisariatui. Visose apygardose prie jų komisariatų veikė vokiškos darbo įstaigos – arbeitsamtai, turintys skyrius visose apskrityse, kurie savo ruožtu visi buvo pavaldūs Kaune veikusiam centriniam arbeitsamtui.

2. Vokiškiems arbeitsamtams talkininkavo lietuviškosios savivaldos įstaigos – Vidaus reikalų vadyba, Darbo ir socialinių reikalų vadyba, apskričių viršininkai, miestų burmistrai, valsčių viršaičiai, taip pat lietuvių policija.

3. Lietuvos gyventojai buvo verbuojami įvairiems darbams, kurie, anot okupantų, buvo būtini krašto ir kovojančios vokiečių kariuomenės poreikiams patenkinti. Lietuvoje vietos gyventojai daugiausia verbuoti įvairiems žemės ūkio, kuro ir medienos paruošimo darbams, taip pat priverstiniams darbams Vokietijoje.

4. Okupantų išleisti potvarkiai apėmė įvairius gyventojų sluoksnius: ūkininkus, miestiečius, studentus, abiturientus ir t. t. Už darbo prievolių nevykdymą vietos gyventojams grėsė laisvės atėmimo bausmės ir didelės piniginės baudos. Tokiu būdu nacių okupacinė valdžia pažeidė Hagos 1907 m. konvencijos 52 str., kuriuo uždrausta karo metu versti okupuotos teritorijos gyventojus dirbti tokį darbą ir tokiu mastu, kuris tiesiogiai nukreiptas prieš savo Tėvynę.

5. Straipsnyje pateikti faktai, taip pat autoriaus sukauptas patyrimas, tiriant archyvinę nacių okupacinio laikotarpio medžiagą, leidžia daryti išvadą, kad labiausiai iš lietuviškosios savivaldos pareigūnų naciams verbuoti darbo jėgą talkininkavo aukštesniosios grandies pareigūnai, konkrečiai: vidaus bei darbo ir socialinių reikalų generaliniai tarėjai
P. Kubiliūnas ir J. Paukštys, taip pat kai kurie apskričių viršininkai ir miestų burmistrai. Tačiau didžioji lietuviškosios administracijos dalis – vidurinė ir žemesnioji grandis, išlikusi dar nuo Laikinosios vyriausybės laikų, – valsčių viršaičiai, seniūnai, lietuvių policija – nebuvo aktyvūs nacių darbo politikos įgyvendintojai. Tą rodo ir tai, kad naciams taip ir nepavyko užverbuoti arba prievarta sugaudyti darbams į reichą numatyto darbininkų kiekio.

6. Nors šiame straipsnyje negvildenami lietuviškosios administracijos motyvai, kodėl talkina naciams verbuoti darbo jė-

 ___

 75 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 382.

 76 Rukšėnas K. Į vergovę, p. 102.

 77 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 361.